KAIP SUVOKTI
VEDAS - PARAMPAROS PRINCIPAS
Trumpai
apie temą
Tradicinės
Vedinės mokyklos pripažįsta tris pagrindinius žinių
gavimo šaltinius:
1) Pratyākṣa - tiesioginė patirtis, jutimais
bei protu.
2) Anumāna
- Logika bei išvados, gautos stebint pasaulį tiesiogiai.
3) Śabda
– autoritetų balsas bei šventraščiai.
Pirmieji du šaltiniai
grindžiami savarankišku faktų rinkimu ir jų analizavimu bei
apibendrinimu. Trečiasis šaltinis grindžiamas apibendrintų
ir išanalizuotų žinių gavimu iš patikimo autoriteto.
Tiesioginė patirtis ir išvados tik sustiprina mūsų
pasitikėjimą autoritetais.
Pirmieji du šaltiniai vadinami
empiriniais, [gr. empeiria] pažinimu, paremtu jutimais,
patyrimu. Trečiasis šaltinis gali mums atskleisti tai, ko niekada
nesužinotume, jei pasikliautume tik jutimais ir savo protu.
Žmogus,
studijuojantis Vedas, gali pasinaudoti vienu iš dviejų pažinimo būdų:
1.
āroha-panthā
– indukcinis būdas,
arba kylantis į viršų pažinimo kelias, kai savo proto
pagalba mes siekiame pažinti vis sudėtingesnius dalykus. Indukcija
[lot. inductio - paskatinimas, įvedimas] loginis samprotavimas, kuriame nuo
atskirų faktų, žinių einama prie bendresnių;
2.
avaroha-panthā
– dedukcinis kelias arba
einantis iš viršaus į apačią, kuomet pats
tobuliausiasis leidžia mums save pažinti. Dedukcija
[lot. deductio - išvedimas] 1. išvadų gavimas
iš prielaidų pagal logikos dėsnius ir taisykles; 2.
dedukcinio samprotavimo būdu gautos išvados.
Induktyvus žinių
gavimo būdas reiškia
tai, kad žmogus nesikreipia į autoritetus ir bando
išsiaiškinti tiesą savo pastangomis ir samprotavimais, t.y.
pasikliaudamas savo jutimais bei protu.
Spekuliacijos
skiriamos į du tipus:
1.
Proto spekuliacija – kai neturime
pagrindo kažką teigti, bet vis dėlto norime pasakyti ką
nors šiuo klausimu. Žmogiškos natūros bruožas yra
samprotauti apie tai, ko nežino.
2.
Filosofinė spekuliacija – kai
turime pagrindo kažką teigti, bet nesame tikri, ar šį
teiginį anksčiau patvirtino kiti autoritetai.
Deduktyvus pažinimo
būdas reiškia tai,
žmogus gauna žinias iš autoritetingo šaltinio.
Deduktyvinis
metodas geriausius rezultatus duoda dvasinėje srityje, nes Vedų
žinios yra apauruṣeya –
neturi žmogiškų trūkumų.
Šiuo
keliu eina tie, kurie tikisi sulaukti Kṛṣṇos malonės.
Ši malonė ateina dvasinio mokytojo pavidalu.
Žmogus,
pripažįstantis dvasinio mokytojo autoritetą, praeina 5 pažinimo
pakopas:
- Pažinimas
savo paties jutimais (pratyakṣa).
- Pažinimas
kito žmogaus jutimais (parokṣa).
Parokṣa yra netiesioginis
pažinimas.
- Betarpiškas, tiesioginis pažinimas (aparokṣa). Šis pažinimas taip pat vadinamas
įsisąmoninimu arba realizacija.
- Apreiškimas (adhokṣaja)
– tai, kas pakeičia (pažodžiui nusveria žemyn) visas
žinias, pagimdytas proto bei juslių.
- Dvasinis (antimaterialus)
regėjimas (aprakṛta) –
vadinasi regėti Dievo Asmens veiklą dvasinėje aplinkoje.
Žodis
parampara reiškia tai, kas eina vienas po kito. Param param reiškia
aukščiau ir aukščiau. Tokiu būdu dvasinių
mokytojų mokinių seka eina vis aukščiau ir
aukščiau iki pat Kṛṣṇos, kuris yra ādi guru
- pirminis mokytojas. Ši sistema yra nužengianti.
Parampara reiškia priimti žinias
iš dvasinio mokytojo.
Jei
žmogus nori dvasiškai tobulėti, jis turi prisijungti prie paramparos. Jis turi surasti
mokytoją, kuris nebūtų apsišaukėlis, o taip pat
priklausytų mokytojų mokinių grandinei.
Kalbėti
apie Bhagavad-gītą turi teisę tik tas, kuris priimtas į paramparą
- mokytojų mokinių seką.
Paramparos
principas reiškia, kad mokinys niekuomet negalės pranokti savo
mokytojo. Neįmanoma priartėti arčiau Kṛṣṇos,
nei dvasinis mokytojas, nes būtent jis jungia mokinį su Kṛṣṇa.
Paramparos principas sako, kad žinios
visuomet turi eiti iš Kṛṣṇos. Kṛṣṇa
šias žinias gali perduoti skirtingoms asmenybėms. Šios
asmenybės sukuria arba atstovauja skirtingas sampradāyas.
Žodis sampradāya reiškia
tradiciją, susiformavusią doktriną, mokytojo perduodamą mokiniui,
tradicinius įsitikinimus, taip pat bet kokį savitą arba
sektantišką religinį mokymą.
Nuo
neatmenamų laikų yra žinomos keturios autoritetingos vaiṣṇavų
sampradāyos (mokyklos) prasidedančios nuo Kṛṣṇos.
Šios sampradāyos yra:
Brahmos,
Śivos (Rudros), Lakṣmī (Śrī), keturių Kumarų.
Kol
žmogus negavo iniciacijos iš bona fide dvasinio mokytojo,
priklausančio autoritetingai sampradāyai, tol mantra, kurią jis
kartoja, neturi jokio poveikio.
Lakṣmīdevī
pasirinko savo mokinių sekai Ramanudžą ācāryą, Viešpats Brahma pasirinko Madhva ācāryą, Viešpats Śiva
pasirinko Viṣṇu Svāmį, keturi Kumarai pasirinko
Nimbarką.
Gauḍīya sampradāya reiškia Bengalijos Vaiṣṇavizmo
mokyklą, kurią suformavo Śrī Čaitanyos Mahāprabhu
pasekėjai. Ši mokykla atsišakojo iš Madhvos
sampradāyos, kuri atstovavo savo ruožtu Brahmos sampradāyai.
Žodis
apasampradāya reiškia
mokyklą, nukrypusią nuo tradicinės
šventraščių interpretacijos. Kitaip tariant apasampradāya yra nutrūkusi
mokytojų mokinių seka.
Plačiau apie
temą
Kaip gaunamos
Vedų žinios?
Śrī
Īśa Upaniṣados 9 posmas teigia, kad neišmanymas veda
į tamsą, tačiau į dar didesnę tamsą veda
neteisingai suprastos žinios. Šiuolaikinė civilizacija labai
pažengė moksliniame pasaulio pažinime, tačiau žmonės
tapo dar nelaimingesni. Tikros žinios turi atnešti laimę, o ne
kančią. Jos turi keisti žmogų, o ne aplinką. Bet tai
ką mes sužinome ir kaip sužinome įtakoja pažinimo
kokybę.
Jau kalbėjome apie
tris pagrindinius žinių gavimo šaltinius:
1) Pratyākṣa - tiesioginė patirtis, jutimais
bei protu.
2) Anumāna - Logika bei
išvados, gautos stebint pasaulį tiesiogiai.
3) Śabda –
autoritetų balsas bei šventraščiai.
Atkreipkime dėmesį į
tai, kad pirmieji du metodai grindžiami savarankišku faktų
rinkimu ir jų analizavimu bei apibendrinimu. Trečiasis metodas
reiškia, kad jau apibendrintas ir išanalizuotas žinias gauname
iš patikimo šaltinio. Tiesioginė patirtis ir išvados tik
sustiprina mūsų pasitikėjimą autoritetais. Pirmieji du
metodai vadinami empiriniais, [gr. empeiria] pažinimas,
paremtas jutimais, patyrimu. Trečiasis metodas gali mums papasakoti apie
tai, ko niekada nesužinotume egzistuojant, jei pasikliautume tik jutimais.
Indukcija ir
dedukcija.
Žmogus, pradedantis
studijuoti Vedas, gali pasinaudoti vienu iš dviejų būdų:
1.
āroha-panthā
– indukcinis būdas,
arba kylantis į viršų pažinimo kelias, kai savo proto
pagalba mes siekiame pažinti vis sudėtingesnius dalykus. Bet netgi
tuomet mes negalime pažinti to, kas sudėtingiau už mus pačius.
Indukcija
[lot. inductio - paskatinimas, įvedimas] loginis samprotavimas, kuriame nuo
atskirų faktų, žinių einama prie bendresnių;
2.
avaroha-panthā
– dedukcinis kelias arba
einantis iš viršaus į apačią, kada pats tobuliausiasis
leidžia mums save pažinti. Dedukcija
[lot. deductio - išvedimas] 1. išvadų gavimas
iš prielaidų pagal logikos dėsnius ir taisykles; 2.
dedukcinio samprotavimo būdu gautos išvados.
Indukcija
Induktyvus žinių
gavimo metodas reiškia tai, kad žmogus nesikreipia į autoritetus
ir bando išsiaiškinti tiesą savo pastangomis ir samprotavimais,
t.y. pasikliaudamas savo jutimais bei protu. Remdamasis keliais atskirais
faktais, jis bando daryti apibendrinimus. Pavyzdžiui, jei jūs norite
išsiaiškinti, ar visi žmonės miršta, reikia
stebėti, kada numirs visi žemės gyventojai, bet netgi tada
nėra garantijos, kad kažkur nėra žmogaus, kuris niekuomet
nemirs. Induktyvus metodas pažinimą visuomet daro santykiniu, t.y.
priklausomų nuo jutiminės patirties.
Proto spekuliacijos visuomet yra
materialios nes gali apmastyti tik materialius objektus. Kadangi protas negali
suvokti nematerialių objektų, pirmiausia yra linkęs juos neigti.
Negalėdamas paneigti dvasinės realybės, protas linkęs
iš jos atimti visas savybes. Pažinti galima tai, kas yra pažinu.
Objektus pažįstame, priskirdami jiems tam tikrus atributus (savybes).
Negalėdami priskirti atributų dvasiniams objektams, negalime
pretenduoti į jų pažinimą. Dvasinis pasaulis turi
atributus, taip teigia Vedanta sūtra.
Spekuliacijos niekuomet
nepadės suvokti Absoliučios Tiesos, Dievo, net jei stengtis milijonus
metų. Kaṭha Upaniṣada 1.2.23 sako:
nāyam ātmā pravacanena labhyo
na
medhayā na bahudhā śrutena
yam
evaiṣa vṛṇute
tena labhyas
tasyaiṣa ātmā vivṛṇute
tanuṁ svām
“Aukščiausio Viešpaties
neįmanoma pasiekti išsamiais paaiškinimais, plačiu
intelektu ar netgi daug klausant. Jį pasiekti gali tik tas, kurį Jis
pats pasirenka. Tokiam žmogui Jis apreiškia savo tikrąjį
pavidalą.”
Spekuliacijos skiriamos į du
tipus:
1.
Proto spekuliacija – kai neturime
pagrindo kažką teigti, bet vis dėlto norime pasakyti ką
nors šiuo klausimu. Žmogiškos natūros bruožas yra
samprotauti apie tai, ko nežino.
2.
Filosofinė spekuliacija – kai
turime pagrindo kažką teigti, bet nesame tikri, ar šį
teiginį anksčiau patvirtino kiti autoritetai. Be abejo, ši
spekuliacija gali būti neteisinga, bet ji visuomet skatina mokslinį
pažinimą.
Filosofinė
spekuliacija gali suteikti dvasinę naudą tik, kai remiamės
autoritetingais šventraščiais. Kadangi išvadas darome,
remdamiesi prielaidomis, šios prielaidos turi būti teisingos.
Šventraščiuose nėra užrašytos visos smulkmenos, o
net kvailas žmogus gali užduoti daugiau klausimų, nei
gausybė išminčių sugebėtų atsakyti. Todėl
žmogus turi naudoti ir savo intelektą, kad suprastų dalykus,
apie kuriuos šventraščiai tiesiogiai nekalba. Daugelį gyvenimiškų
situacijų galime paaiškinti filosofiškai ne todėl, kad jos
aprašytos šventraščiuose, o todėl, kad mokame
lanksčiai taikyti šventraščių teiginius. Todėl mąstymas
yra būtinas, o taip pat reikalingos pastangos suprasti dalykus, kokie jie
yra.
Pasaulietinis
išsilavinimas taip pat negali padėti suprasti Kṛṣṇos,
tam reikalinga Jo malonė. Norint gauti malonę, reikia būti
nuolankiam, o ne pasipūtusiam.
Daugybė profesorių labai didžiuojasi savo
išsilavinimu ir pretenduoja į visapusišką pasaulio
pažinimą, tačiau propaguodami ateistines teorijas tik demonstruoja
savo ribotumą. Todėl jie negali būti autoritetais dvasios
aukštumų beieškančiam.
Dedukcija
Naudojant deduktyvinį
pažinimo metodą, žmogus gauna žinias iš autoritetingo
šaltinio. Tuomet jis daro atskiras išvadas, grįsdamas jas bendra
taisykle. Pavyzdžiui, Vedose pasakyta, kad visi žmonės mirtingi.
Todėl mums nereikia eksperimentuoti, užtenka pripažinti
šį faktą. Tokia išvada visuomet bus tiksli ir teisinga.
Naudojantis tokiu būdu galima gauti tikslesnes žinias. Dedukcinis
metodas naudojamas taip pat pasaulietinėje švietimo sistemoje. Bet
čia, jis grindžiamas jutimine patirtimi ankstesnių mokslo
autoritetų, kurie dažnai savo teorijas grindžia bandymų ir
klaidų metodu. Deduktyvinis metodas geriausius rezultatus duoda
dvasinėje srityje, nes Vedų žinios yra apauruṣeya – neturi žmogiškų
trūkumų. Norintis suvokti transcendentines Vedų tiesas, turi
būti malonės iš aukščiau laukiančio žmogaus
padėtyje, kitaip sakant, eiti avaroha-panthā
keliu. Akiplėšiškumas ir reikalavimai šias žinias mums
suteikti (tai populiaru dabartinėje politikoje) diskvalifikuos mus gauti
šias žinias. Priede pateikiame Bhakti Rakṣaka
Śrīdhara Svāmio citatą apie kylančio pažinimo
kelią.
Apie sielos
egzistavimą sužinome iš śruti
- Vedų išminties. Romanuose ir
moksliniuose darbuose apie sielą nerasime nieko. Apie sielos buvimą
taip pat negalime spręsti remiantis kasdienine veikla. Negalime
įrodyti sielos buvimo, remdamiesi materialia patirtimi, nes sielos
savybės skiriasi nuo protu suvokiamų savybių. Todėl vienintelis
būdas sužinoti apie sielą – perskaityti
šventraščiuose arba išgirsti iš žmogaus, kuris apie
ją skaitė ir pats ją patyrė.
Pažinimo laisvė ir nužengiantis pažinimo
kelias
Koks santykis tarp mąstymo laisvės ir
šventraščių autoriteto. Iš vienos pusės susiduriame
su reikalavimu absoliučiai paklusti Vedų autoritetui, iš kitos
pusės, kaip dvasinės sielos jaučiame savo poreikį laisvai
(be prievartos ir spaudimo) siekti to dvasinio idealo, kuris mums
priimtiniausias. Įdomų požiūrį šiuo
atžvilgiu išsako Bhaktivinoda Ṭhākura savo žymioje
kalboje „Bhāgavata, jos filosofija, jos etika, jos teologija“ (1869 m.).
Žemiau pateikiame kalbos ištrauką:
„Bhāgavata
moko mus, kad Dievas atskleidžia mums tiesą, kai mes jos labai
trokštame, kaip kad ją atskleidė Vyāsai. Tiesa yra amžina ir neišsenkanti. Siela patiria apreiškimą, kai jo
labai trokšta. Praeities didžiųjų mąstytojų
sielos, dabar gyvenančios dvasiniame pasaulyje, dažnai atsiliepia į
mūsų smalsumą ir padeda jam vystytis. Taip Vyāsai padėjo Nārada ir
Brahmā. Mūsų śāstros, arba minties knygos, neturi savyje viso to,
ką galėtume gauti iš begalinio Tėvo. Jokia knyga neapsieina be klaidų. Dievo apsireiškimas yra absoliuti tiesa, tačiau vargu ar jis
gaunamas ir išsaugomas su pirminiu tyrumu. Bhāgavatos 11-tos
giesmės 14 skyrius mums pataria tikėti ta tiesa, kai ji
apreiškia Absoliutą. Tačiau laikui bėgant ji kaupia jos gavėjų
prigimčių priemaišas, ir taip amžius po amžiaus,
nuolat perduodant ją iš rankų į rankas, ji virsta klaida. Todėl tam, kad išlaikyti tiesos
pirminį tyrumą, nuolat būtini nauji apreiškimai. Taip mus perspėja būti atsargiems
studijuojant senus autorius, kad ir kokie išmintingi ir gerbiami jie
bebūtų. Čia mums palikta visiška laisvė atmesti
klaidingas idėjas, kurių nesankcionuoja sąžinės
ramybė. Vyāsa
buvo nepatenkintas tuo, ką jis surinko Vedose, sudėjo į Purāṇas, ir sukūrė
Mahābhāratoje. Sąžinės
ramybė nesankcionavo jo darbų. Ji sakė jam viduje: „Ne,
Vyāsa! Tu negali ramiai ilsėtis, patenkintas klaidingu tiesos vaizdu,
kurį tau primetė praėjusių laikų išminčiai! Tu pats turi belstis į
nesenkančio tiesos sandėlio duris, kur ankstesni amžiai
sėmėsi savo turtų. Eik, eik link šio tiesos šaltinio, kur nei vienas piligrimas
nepatyrė net menkiausio nusivylimo. Vyāsa pasielgė taip ir gavo tai, ko
norėjo. Mums visiems patariama taip elgtis. Laisvė gi yra tas
principas, kurį turėtume laikyti vertingiausia Dievo dovana. Mes neturėtume leistis vedami tų,
kurie gyveno ir mąstė prieš mus. Turime mąstyti patys ir bandyti atrasti tolesnes
tiesas, iki šiol dar neatskleistas. Bhāgavatos
11 giesmės 21 skyriaus 23 tekste mums patariama paimti śāstros dvasią, o ne
žodžius. Todėl
Bhāgavata yra laisvės
religija, tiesa be priemaišų ir absoliuti meilė.“
Iš šios kalbos
galime daryti išvadą, kad aukščiausią dvasinį
siekį nusako žmogaus sąžinės (vidinė)
ramybė. Žmogus negali nurimti siekdamas dvasinių
aukštumų (arba nerdamas į savo vidines gelmes) tol, kol
išnyksta klausimai ir randami atsakymai į visus klausimus. Šiuo
požiūriu śāstra
suteikia mums laisvę klausti ir ieškoti atsakymų patiems, o pati
siūlo savo pagalbą nuorodų, užuominų, rodyklių
pavidalu. Nusileidžiantis kelias rodo, kad mums bus reikalinga
šventraščių pagalba, einant pas Dievą, bet neturime
tikėtis, kad aklas sekimas visais Vedų teiginiais atves mus pas Kṛṣṇą.
Čia glūdi didelė Kṛṣṇos sąmonės
paslaptis: Kṛṣṇa pasiruošęs suteikti mums visą
įmanomą pagalbą šventraščių ir guru
pavidalu, bet Jis nori, kad mes eitume patys, ieškotume kelio,
įgytume savo patirtį ir savimi patvirtintume visas dvasines tiesas.
Toks požiūris persmelkia visą upaniṣadų filosofiją,
kur mokinys klausia mokytojo tol, kol gauna atsakymus, patenkinančius jo
širdį. Mokytojas savo ruožtu nesistengia duoti mokiniui daugiau,
nei šis klausia. Žmonės yra nelygūs, o tai visų pirma
reiškia, kad jų sugebėjimas patirti įvairius realybės
lygius yra nevienodas. „Bhagavad-gītoje“ Kṛṣṇa daug
laiko sugaišta, padėdamas Arjunai suvokti skirtumą tarp
kūno ir sielos, materijos ir dvasios. Bet vėliau, 14 skyriaus
pabaigoje, Kṛṣṇa pasako Arjunai, kad tam tikroje suvokimo
pakopoje galima išmokti skirti palaimą nuo nepalaimos arba tik
pasitenkinimą brahmano egzistencijoje (brahma
bhūta prasannātma) nuo santykių su Kṛṣṇa
palaimos (sukhasyaikantikasya). Tik
pati asmenybė gali nuspręsti, kiek toli ji siekia ir kiek daug jai
reikia.
Laisvė ir paklusnumas
Iš to kas pasakyta aukščiau apie
pažinimo laisvę, nereikia daryti išvados, kad kiekvienas
žmogus turi maksimaliai pasinaudoti jam suteikta laisve. Kaip ir
žinios, neteisingai panaudota laisvė gali tapti didesnės
nelaisvės priežastimi.
Laisvė yra sielos, bet ne materijos atributas. Materialios
sampratos užvaldyta gyvoji būtybė rizikuoja neteisingai suprasti
laisvės principą ir panaudoti ją materialių poreikių
skatinimui. Žmogus, neskiriantis kūno ir proto poreikių nuo
sielos norų, dažnai pirmuosius laiko antraisiais. Galima sutikti
žmonių, kurie teigia, jog gali gerti alkoholį ir gali negerti,
nes yra laisvi. Iš kitos pusės, vaiṣṇavai yra tarsi
varžomi reguliuojančių principų, ribojančių
laisvę. Šis teiginys yra visiškai kvailas vien todėl, kad
parodo sielos priklausomybę nuo kūno poreikių. Ir
atvirkščiai, ribodamas kūno poreikius žmogus laisvina
sielą iš priklausomybės nuo jų. Ligonis, jausdamasis
laisvas ir nepriklausomas gali nepaklusti gydytojo nurodymams ir prarasti
didžiausią laisvę – galimybę gyventi. Žmogus,
skęstantis jūroje, pasinaudodamas savo laisve gali nepaklusti gelbėtojų
reikalavimams atlikti tam tikrus veiksmus, bet tokiu būdu tik
pražudys save. Išvada: pernelyg ankstyvas pasinaudojimas laisve gali
sukelti nenumatytas ir destruktyvias pasekmes asmenybei. Todėl,
prisimenant Bhaktivinodos Ṭhākuros žodžius,
išdėstytus anksčiau, pastebėsime štai ką: tik
asmuo, kuris paklūsta šventraščiams ir dvasiniams
autoritetams gali išlaisvinti save iš materijos prievartos. Tik
tuomet, išlaisvinęs savąjį dvasinį intelektą jis
galės ieškoti tiesų, kurių iki šiol niekas nerado. Tai
bus jo santykis su dvasine realybe, unikalus ir nepakartojamas kiekvienai gyvai
esybei.
Ką avaroha
panthā reiškia praktiškai?
Tai
reiškia priimti dvasinio mokytojo vadovavimą. Šį kelią
Kṛṣṇą paaiškina Bhagavad-gītoje (4.34):
tad viddhi praṇipātena
paripraśnena sevayā
upadekṣyanti te jñānaṁ
jñāninas
tattva-darśinaḥ
Stenkis sužinoti
tiesą iš dvasinio mokytojo. Nuolankiai jo klausinėk ir tarnauk
jam. Save suvokusios sielos gali suteikti žinių, nes jos regi
tiesą.
Tokiu būdu
avaroha-panthā reiškia stoti į kelią, kuriame tikimės
sulaukti Kṛṣṇos malonės. Ši malonė ateina
dvasinio mokytojo pavidalu.
„Śvetāśvatara
Upaniṣadoje“ sakoma (6.23):
yasya deve parā
bhaktir
yathā deve tathā gurau
tasyaite kathitā hy arthāḥ
prakāśante mahātmanaḥ
Tik toms didžioms
sieloms, kurios turi nepalaužiamą tikėjimą tiek
Viešpačiu tiek dvasiniu mokytoju, iš ties savaime
atsiskleidžia visa Vedų žinių esmė.
Kaip vyksta
Vedų žinių įsisavinimas priėmus dvasinį
mokytoją?
Jei žmogus
pripažindamas dvasinio mokytojo autoritetą,eina avaroha-panthā keliu, jis praeis 5 pakopas:
- Pažinimas savo paties
jutimais (pratyakṣa).
Stebėdamas, klausydamas ir sekdamas dvasinio mokytojo pavyzdžiu
mokinys apsivalo. Dvasinį mokytoją vadina ācārya – tas, kuris moko savo pavyzdžiu, kaip
reikia siekti Vedų išminties. Tai prieinama bet kurio
žmogaus suvokimui.
- Pažinimas kito žmogaus
jutimais (parokṣa) –
mėgdžiodamas dvasinio mokytojo elgesį mokinys pereina
iš pratyakṣos į
antrą pažinimo lygį, kuris vadinamas parokṣa. Parokṣa
yra netiesioginis pažinimas. Mes matome tiesą kito, dvasiškai
tobulesnio žmogaus akimis.
- Betarpiškas, tiesioginis pažinimas (aparokṣa). Vadovaujamas dvasinio mokytojo mokinys
klausosi ir atkartoja autoritetų liudijimus, vengdamas netikslių
interpretacijų. Taip palaipsniu jis pradeda suvokti filosofiją
ir viską regėti, remdamasis šiuo suvokimu. Aparokṣa – tiesioginis
patyrimas įsisavinant žinias, išgirstas iš patikimo
šaltinio. Kartais šis pažinimas vadinamas
įsisąmoninimu arba realizacija. Šioje pakopoje žmogus
naudojasi anumāna (logika
ir protu). Tačiau ši anumāna
susijusi ne su spekuliacijomis, gimusiomis iš keturių
sąlygotos sielos trūkumų, o iš dvasinio mokytojo
nurodymų.
- Apreiškimas (adhokṣaja).
Aparokṣa atveda
mokinį iki ketvirtos Vedų pažinimo pakopos, kuri vadinama adhokṣaja. Šis
žodis reiškia adhaḥ –
„žemyn“, akṣa-jaḥ
– „gimęs iš juslių“, o kartu sudėjus – tai, kas pakeičia
(pažodžiui nusveria žemyn) visas žinias, pagimdytas
proto bei juslių. Šis
lygis unikalus tuo, kad visos žinios yra suvokiamos taip, kaip
pateiktos Vedose arba kitaip tariant gaunamos Vedų žinios
aplenkia netobulą proto bei juslių sluoksnį. Tik
būnant šiame lygyje galima pasiekti penktą lygį,
kadangi čia intelekto jau nebegaubia neteisingo suvokimo rūkas.
- Dvasinis
regėjimas (aprakṛta).
Penktame ir paskutiniame Vedų pažinimo lygyje žmogus
pradeda stebėti tikrą dvasinę realybę ir Dievo Asmens
veiklą, kuri niekaip nesusijusi su materialios gamtos
mechaninėmis funkcijomis. Žodis aprakṛta reiškia „nematerialus“, tai yra esantis
anapus materialios gamtos.
Taip žmogui
žingsnis po žingsnio atsiskleidžia jo slaptingiausia
dvasinė prigimtis. Apie šias žinias Kṛṣṇa sako
„Bhagavad-gītoje“ (9.2):
rāja-vidyā rāja-guhyaṁ
pavitram idam uttamam
pratyakṣāvagamaṁ dharmyaṁ
su-sukhaṁ kartum avyayam
Šis pažinimas yra
išsilavinimo karalius, didžiausia visų paslapčių
paslaptis. Tai yra pats tyriausias pažinimas, o kadangi jis suteikia
tiesioginį savęs suvokimą, jis yra religijos tobulumas. Jo
poveikis yra nesibaigiantis ir jis įgyjamas su džiaugsmu.
Taigi,
norint gauti tikrų žinių, reikalingas tikras dvasinis mokytojas.
Bet kaip jį atpažinti? Ne kiekvieno žmogaus galima klausytis
apie Kṛṣṇą. Šaltinis turi būti tyras, kad jie
teiktų naudą. Žmogus gali būti dvasiniu mokytoju tik tuomet,
kai be pakeitimų perduoda tyras žinias.
Kas yra parampara
ir sampradāya?
Žodis sampradāya reiškia
tradiciją, susiformavusią doktriną, perduodama iš mokytojo
mokytojui, tradicinius įsitikinimus, bet kokią savitą arba
sektantišką religinį mokymą. Pvz. Gaudīya sampradāya reiškia Bengalijos
Vaiṣṇavizmo mokyklą, kurią suformavo Śrī Caitanyos
Mahāprabhu pasekėjai.
Žodis
parampara reiškia tai, kas eina vienas po kito. Param param reiškia
aukščiau ir aukščiau. Tokiu būdu dvasinių
mokytojų mokinių seka eina vis aukščiau ir
aukščiau iki pat Kṛṣṇos, kuris yra ādi guru
- pirminis mokytojas. Ši sistema yra nužengianti. Nėra taip,
kad kiekvienas žemesnis stengiasi suprasti aukštesnį ir
galiausiai Kṛṣṇą. Iš tiesų šį
procesą inicijavo pats Kṛṣṇa. Tai reiškia, kad Kṛṣṇa
yra Pats suinteresuotas perduoti šias žinias vis toliau ir toliau.
Paramparos principas aprašytas „Bhagavad Gītoje“
4.1:
imaṁ vivasvate yogaṁ
proktavān aham avyayam
vivasvān manave prāha
manur ikṣvākave 'bravīt
Dievo Asmuo, Viešpats Śrī
Kṛṣṇa tarė: Aš išdėsčiau
šį amžiną jogos mokslą Saulės Dievui Vivasvanui,
Vivasvanas - žmonijos protėviui Manu, o Manu savo ruožtu
persakė jį savo sūnui Ikṣvāku.
„Bhagavad
Gīta“ 4.2 toliau tęsia:
evaṁ
paramparā-prāptam
imaṁ rājarṣayo viduḥ
sa
kāleneha mahatā
yogo naṣṭaḥ
parantapa
Šis aukščiausias
dvasinis mokymas buvo perduotas mokinių mokytojų seka ir taip jį
suprato visi šventieji karaliai. Tačiau laikui bėgant seka nutrūko,
ir todėl panašu, kad šis mokslas buvo prarastas.
Kṛṣṇa
perdavė savo mokslą „Bhagavad Gītos“ pavidalu jau neatmenamais
laikais, prieš milijonus metų. Todėl „Gīta“ - tai ne koks
spekuliatyvus žinių traktatas, skirtas eiliniam mokslininkui, o
akademinių žinių knyga, pasiekusi mus iš amžių
glūdumos.
Prabhupāda
skaičiuoja „Gītos“ istoriją savo komentare 4.2 tekstui. Jis
sako, kad Kṛṣṇa papasakojo „Bhagavad Gītą“
Vivasvanui apytiksliai prieš 120,400,000 metų, o žmonių
visuomenėje ji jau žinoma du milijonai metų. Prieš 5000
metų Kṛṣṇa vėl papasakojo „Gītą“
Ardžunai. Tokiu būdu „Gīta“ pasiekė mus paramparos metodu.
Vedų raštus reikia suvokti tokius kokie jie yra, be
interpretacijų. Lygiai taip pat reikia suvokti ir „Gītą“. Ji yra
apauruṣeya - nežemiška, todėl jei įvairių
disputų mėgėjai ją interpretuoja savaip, tai jau ne „Bhagavad
Gīta“ kokia ji yra. Parampara, arba mokytojų mokinių seka
reiškia, kad šios žinios pasiekia mus nepakeistos.
Guru – tikras
dvasinis mokytojas
Kitaip tariant, parampara reiškia priimti
žinias iš dvasinio mokytojo.
Kai Arjuna buvo visiškai sutrikęs mūšio lauke, jis
pasakė: śiṣyas te 'haṁ
- „aš Tavo mokinys. Dabar aš
nebenoriu ginčytis su Tavimi.“ Kai žmogus tampa śiṣya - mokiniu, jis turi priimti tai, ką sako
guru. Mokinys negali diskutuoti su guru. Pats paramparos principas nurodo, kad mokinys ir guru negali
kalbėti ar bendrauti viename lygyje. Visa tai, ką sako guru, reikia
priimti, kitaip nereikia priimti guru. Nereikia priimti dvasinio mokytojo
dėl mados, kaip kad žmonės įsigyja šunį.
Pirmiausia reikia surasti dvasinį mokytoją, tai yra tokią
asmenybę, kuriai mokinys galėtų atsiduoti.
Tokiu būdu, jei
žmogus nori dvasiškai tobulėti, jis turi prisijungti prie paramparos. Jis turi surasti
mokytoją, kuris nebūtų apsišaukėlis, o taip pat
priklausytų mokytojų mokinių grandinei. Apsišaukėliai
guru, kurie teigia, kad nereikia turėti guru, taip ir nepasiekia nieko,
išskyrus teigiamas emocijas ir pasitenkinimo savimi jausmą,
kylantį iš jogos praktikos ir susitapatinimo su
Aukščiausiuoju.
Apasampradāya
– nutrūkusios grandinės
Žodis apasampradāya reiškia
mokyklą, nukrypusią nuo tradicinės
šventraščių interpretacijos. Kitaip tariant apasampradāya yra nutrūkusi
mokytojų mokinių seka. Tyras transcendentinis mokymas čia jau
neperduodamas. Grandinė nutrūko dėl savavališkų
šventraščių interpretacijų, arba dėl netinkamo
grandžių elgesio.
Paramparos principą galima palyginti su
elektros lempučių girlianda.
Išsukus iš girliandos vieną lemputę, visos kitos užgesta.
Jei grandinė nutrūkusi nors vienoje vietoje, srovė toliau nebeteka.
Jei dvasinis mokytojas nepriklauso grandinei, kaip jis gali perduoti
žinias. Jei grandinė
nutrūksta, Pats Kṛṣṇa turi ją atstatyti. Niekas negali
stoti grandinės priešakyje ir tapti jos šaltiniu. Šiais
laikais tiek daug apasampradāyų - nuklydusių
mokyklų. Visos jos pateikia savas „Bhagavad-gītos“ ir Vedų
interpretacijas. Su tomis mokyklomis labai intensyviai kovojo Bhaktisiddhanta
Sarasvati. Bet nepaisant to, vien anglų kalba yra daugiau kaip 500 „Bhagavad-gītos“
vertimų.
4 autoritetingos
sampradāyos
Kalbėti apie „Bhagavad-gītą“
turi teisę tik tas, kuris priimtas į paramparą -
mokytojų mokinių seką.
Paramparos principas reiškia, kad mokinys
niekuomet negalės pranokti savo mokytojo. Neįmanoma peršokti per
savo mokytojo galvą. Neįmanoma priartėti arčiau Kṛṣṇos,
nei dvasinis mokytojas, nes būtent jis jungia mokinį su Kṛṣṇa.
Śrīla Rūpa
Gosvāmi “Pamokymų nektaro” 3-iame posme kalba apie šešis
principus palankius atsidavimo tarnystei. Tarp jų sato vṛteh - sekti ankstesnių ācāryų pėdomis.
Dvasinis autoritetas bhaktams reikalingas
netgi ieškant tinkamų būdų išlaikyti savo
kūną. Negalime išradinėti savo metodų, ypač
nesąžiningų. Reikia sekti šventomis asmenybėmis,
kurių socialinė padėtis buvo panaši į mūsų.
Tada elgsimės teisingai ir Kṛṣṇa bus patenkintas.
„Śrīmad Bhāgavatam“
1.2.21 komentare Prabhupāda sako:
“Tobulos žinios yra
vadinamos parampara, arba deduktyvios žinios,
nužengiančios žemyn iš autoritetų nuolankiai
besiklausančiam. Žmogus negali mesti iššūkio
Aukščiausiojo autoritetui ir tuo pat metu pažinti Jį. Viešpats pasilieka sau teisę
neapsireikšti tokiai nereikšmingai visumos kibirkštėlei,
užvaldytai pasipūtimo dvasios ir pavaldžios iliuzinei energijai.
Atsidavusieji yra nuolankūs ir todėl transcendentines žinias
Dievo Asmuo perduoda Brahmāi, Brahmā - sūnums ir mokiniams
sekoje. Šiam procesui padeda
Supersiela, atsidavusiųjų širdyje. Toks yra tobulas būdas
išmokti transcendentinių žinių.”
Jei kažkas eina paramparos
keliu, nėra jokio skirtumo, ar šios žinios išgirstos tiesiogiai
iš Kṛṣṇos, ar iš dvasinio mokytojo.
Paramparos principas sako, kad žinios
visuomet turi eiti iš Kṛṣṇos. Tačiau Kṛṣṇa
šias žinias gali perduoti skirtingoms asmenybėms. Nuo
neatmenamų laikų yra žinomos keturios autoritetingos vaiṣṇavų sampradāyos
(mokyklos) prasidedančios nuo Kṛṣṇos. Šios sampradāyos
yra:
Brahmos, Śivos (Rudra),
Lakṣmī (Śrī), keturių Kumārų.
Kiekvienas rimtas
žmogus turi prisijungti prie vienos iš šių autorizuotų
mokyklų. „Padma Purāṇoje“ sakoma:
sampradāya-vihīnā ye mantrās
te niṣphalā matāḥ
atah kalau bhaviṣyanti catvāraḥ
sampradāyinaḥ
śrī-brahma-rudra-sanakā vaiṣṇavāḥ
kṣiti-pāvanāḥ
catvāras te kalau bhāvyā hy utkale puruṣottamāt
rāmānujaṁ śrī
svīcakre madhvācāryaṁ caturmukhaḥ
śrī viṣṇusvāmīnaṁ
rudro nimbādityam catuḥsanāḥ
Kol žmogus negavo iniciacijos
iš bona fide dvasinio mokytojo, priklausančio mokinių
sekai, tol mantra, kurią jis kartoja, neturi jokio poveikio. Dėl
šios priežasties keturios vaiṣṇavų mokinių
sekos, kurias pradėjo Lakṣmī devī, Viešpats
Brahmā, Viešpats Śiva, ir keturi Kumarai, pasirodys
šventoje Džagannātha Purio žemėje ir apvalys visą
žemę Kali amžiuje. Laksmīdevī pasirinko savo
mokinių sekai Rāmānują ācāryą,
Tokiu pat būdu Viešpats Brahmā pasirinko Madhva ācāryą, Viešpats Śiva
pasirinko Viṣṇu Svāmį, o keturi Kumārai pasirinko
Nimbārką. (Cituojama iš Baladeva Vidyabhūśanos “Prameya
ratnāvalī” 1.5-6)
Kitaip sakant, gauti
iniciaciją įvairiose apasampradāyose yra bereikalingas
laiko gaišimas, kadangi tai niekuomet nepadės suvokti
tikrųjų religijos principų.
dharmasya
tattvaṁ nihitaṁ guhāyāṁ
mahājano yena gataḥ sa panthāḥ
(„Mahābhārata“,
Vana-parva 313.117).
Labai sunku suprasti Kṛṣṇos
sąmonės paslaptis, tačiau tas, kuris daro pažangą,
sekdamas ankstesniųjų ācāryų
pėdomis ir vykdydamas nurodymus savo pirmtakų mokinių sekoje, jis
patirs sėkmę. Bet ne kiti.
Parampara
taip pat reiškia
atkartoti tai, ką išgirdai iš autoritetų. Nereikia nieko
išgalvoti. Žmogus gali atkartoti tai, ką išgirdo. Tokiu
būdu kiekvienas gali tapti guru. Tai yra parampara.
Priedas 1
Tuomet Ramananda Raya tarė: jnane prayasam udapasya namanta eva: „Labai sunku atsisakyti
pažinimo žavesio.“ Mes galvojame: „Aš pirma noriu viską
suprasti, o tada pradėsiu veikti.“ Čia slypi išskaičiavimai
ir įtarumas. Prieš pradėdami veikti, mes norime viską iki
galo žinoti, tik tuomet rizikuosime savo kapitalu. Ego, „Aš“ yra
labai stiprus, ir jis nori gauti ataskaitą apie būsimus nuostolius ir
pelną. Jis galvoja: „Aš esu šeimininkas. Raktai mano rankose ir
aš noriu išbandyti viską, aš noriu viską žinoti.
Aš noriu žinoti, kas man tinka.“ Taigi, mes galvojame, kad esame
šeimininkai, ne tarnai, ir klausimus užduodame iš
šeimininko pozicijos.
Bet turime atsisakyti šio į
apskaičiavimus linkusio mąstymo, jei iš viso norime
pakliūti į Viešpaties karalystę, kur viskas
aukščiau už mus. Niekas ten nesivargins ir neis prieš mus
teisintis, manydami, kad esame jų šeimininkai. Jie neužtikrins
mūsų, sakydami: „Taip, čia nebus jokių nuostolių; tavo
pelnas bus didelis.“ Mes galime manyti: „Aš esu nepriklausoma atskira
esybė, todėl mano sąskaitoje neturi būti
nuostolių. Čia aš turiu
stovėti aukštai pakelta galva,“ bet tai neveikia. Mes galime eiti ten
kaip vergai, ne kaip šeimininkai. Reikalingas toks mąstymas: Mes turime
nulenkti savo galvas. Ten mes nežygiuosime visur aukštai pakeltomis
galvomis, nes viskas ten aukštesnės kokybės, nei mes patys.
Taigi, mums reikia pakliūti į šį
transcendentinį kraštą, kur netgi žemė, vanduo, oras
ir ką bepamatytume, yra padaryta iš aukštesnės materijos,
nei mes. Jie visi yra guru, o mes – mokiniai. Jie visi yra šeimininkai, o
mes tarnai. Mums reikia patekti į kraštą, kur visi yra
mūsų šeimininkai. Mes turime paklusti, tokia bus mūsų
tikroji kvalifikacija. Ką mums lieps daryti, tą mes ir darysime;
turėsime daryti. Ten nereikės labai stipriai įtempti savo
smegenis. Smegenims ten nėra
vietos, nes jie visi turi geresnes smegenis nei mes. Mūsų smegenys
ten nereikalingos, reikalingos tik mūsų rankos. Ten reikalingas tik
vergiškas darbas. Smegenų ten pakanka. Jei norime, mes galime
pakliūti į šį kraštą. Mums šis kraštas reiškia
vergystę. Taigi, mes ruošiamės atmesti su pasibjaurėjimu
savo smegenis, ir pasiėmę vien savo širdis, mes turime artintis
ir įžengti į šį kraštą.
Mes turime galvoti: „Aš esu nereikšmingas,
kaip uodas.“ Taip manė Viešpats Brahmā, kai jis nuvyko į Dvāraką
aplankyti Viešpaties Kṛṣṇos. Be to, visa tai ne kuriam
laikui, ne tam, kad pabūti nuolankiam, pabaigti savo darbą ir tuomet
grįžti atgal. Ne. Mes turime amžiams pripažinti tokią
nereikšmingą padėtį. Žinoma, mes galime tikėtis,
kad mus pamokys Kṛṣṇos sąmonės: kokia ji gera,
kokia nuostabi ir kaip ji mums tinka. Mums leis paripraṣṇą: užduoti nuoširdžius
klausimus. Transcendentinėje karalystėje - visi mūsų
draugai. Jie visi ateis padėti mums, padės suprasti, kad atsidavimo
tarnystė yra graži ir kad Kṛṣṇos sąmonė
yra geriausia gyvenimo forma. Turime vertinti savo siekį ir ketinimų
tyrumą, o ne savo išorišką padėtį. Verbuotojai
iš anos pusės vertins mūsų ketinimų tyrumą, o ne dabartinę
padėtį ar galimybes.
Ir nors atrodytų, kad mes ruošiamės
būti vergais, rezultatas bus visiškai priešingas. Jei jūs
galite užimti tokią paklusimo ir vergystės poziciją, tuomet
Tas, kurio niekas niekada nenugali, bus nugalėtas. Draugai ateis jums
padėti; sadhu ateis jums
paaiškinti, kad mes turime tapti vergais, kad Kṛṣṇa
labai myli savo vergus. Jis yra vergų šeimininkas, o kartais Jis nori
tapti savo vergų vergu (gopī-bhartuḥ
pada-kamalayor dāsa-dāsānudāsaḥ). Tokia yra
sėkmės paslaptis ir su tokia nuotaika mes galime pasiekti
didžiausią naudą.
Śrī Caitanya Mahāprabhu atsakė Ramananda
Rāyui: „Taip, tai tiesa. Nenugalimą nugali atsidavimas. Mes galime
Jį sučiupti. Aš sutinku, jog tai yra dieviškos meilės
pradžia: duodami, mes galime gauti tiek, kiek rizikuojame. Kuo labiau
rizikuojame savimi, tuo daugiau galime tikėtis iš šios nenugalimos
begalybės.“
KLAUSIMAI:
1.
Kokie
yra trys pagrindiniai pažinimo šaltiniai?
2.
Kokie
yra du pažinimo būdai?
3.
Paaiškinkite
skirtumą tarp indukcinio ir dedukcinio metodų?
4.
Kokie
yra dvasinio pažinimo etapai?
5.
Paaiškinkite
kodėl svarbu gauti žinias iš tinkamo šaltinio?
6.
Ką
reiškia žodis parampara?
Paaiškinkite paramparos principą plačiau.
7.
Kas
gali priklausyti paramparai?
8.
Ką
reiškia žodis sampradāya?
9.
Kokios
yra autoritetingos sampradāyos? Kas jų atstovai?
10. Kokiai sampradāyai priklauso Kṛṣṇos
sąmonės judėjimas?
11. Išvardinkite pagrindinius
Gaudīya vaiṣṇavų
sampradāyos mokytojus nuo Viešpaties Čaitanjos iki
mūsų dienų.
12. Pacituokite atmintinai Bhagavad Gītos
4.2 posmą.
