Pažinimo lygiai ir būdai

Trumpai apie temą

5 jñānos kategorijos

1. indriyārtha jñāna – pažinimas, kurio tikslas – jutimų tenkinimas.
2. naitika jñāna – moralinis pažinimas.
3. īśvara jñāna – Aukščiausio kontroliuotojo, Dievo pažinimas.
4. brahma jñāna – impersonalaus Vienio arba Būties pažinimas.
5. śuddha jñāna – tyras pažinimas.

5 pažinimo pakopos

1. Pratyakṣa – empirinis pažinimas arba tiesioginė individuali jutiminė patirtis;
2. Parokṣa – pažinimas grindžiamas autoritetais arba tarpusavyje susijusi kolektyvinė daugybės žmonių praeityje ir dabartyje, patirtis;
3. Aparokṣa – pažinimas grindžiamas neigiant tai, kas pažinu arba būdas sustabdyti individualią ir kolektyvinę jutiminę patirtį;
4. Adhokṣaja – pažinimas, kuris sumenkina bet kokią materialaus pažinimo vertę. Tai yra išoriškas arba pagarbus tarnavimas Transcendentiniam objektui;
5. Aprakṛta – antimaterialus pažinimas. Tai vidinis ir intymus būdas tarnauti Absoliutui.

Pratyakṣa ir parokṣa yra metodai, naudojami praktikuoti aktyvų priešiškumą Absoliutui.

Aparokṣa metodas veda į neutralią arba pasyvaus priešiškumo Dievui padėtį.

Adhokṣaja ir aprakṛta yra metodai, naudojami praktikuoti aktyvų ir visišką paklusnumą Absoliutui.

Vedos aprašo du pažinimo kelius

• āroha panthā - kylantis kelias. Tai bandymas savarankiškai suvokti Absoliutą. Menkas bando pažinti Didžiausiąjį. Pratyakṣa, parokṣa ir netinkamas pasyvus aparokṣa metodai kartu vadinami arohā – kylančiu procesu.
• avaroha panthā - nusileidžiantis kelias. Tai nuolankus kreipimasis į Transcendenciją, prašant jos atsiskleisti tinkamu ir suprantamu sąlygotai sielai būdu. Didžiausiasis, būdamas patenkintas menku, Savo malone atsiskleidžia menkam. Tinkamas aparokṣa, adhokṣaja ir aprakṛta metodai sudaro avaroha – nusileidžiantį procesą.

Rezultatai, kurių siekiama, praktikuojant šiuos skirtingus metodus:

• pratyakṣa ir parokṣa metodai siekia dharmos (dorybės), arthos (naudos) ir kamos (juslinių malonumų).
• Neteisingas aparokṣos metodas siekia pseudo-mokṣos (susinaikinimo).
• Teisingas aparokṣos metodas siekia pozityvios transcendencijos.
• Adhokṣaja metodas siekia bhakti arba transcendentinės pagarbios tarnystės Absoliutui.
• Aprakṛta metodas siekia suvokti premą, arba Dievišką meilę.

Sambandha reiškia tai, kas sujungia kartu. Sambandha jñāna tai pažinimas apie ryšius ar sąveikas tarp realybės aspektų.

Trys realybės aspektai (tattvos):

1. Īśvara – Dievas;
2. Jīva – siela;
3. Prakṛti – gamta.

Visi šie trys aspektai susiję tarpusavyje sąveikomis.

1. bhakti – sąveika tarp Dievo ir sielos. Tai meilės ir atsidavimo ryšys;
2. kala – sąveika tarp Dievo ir pasaulio, laikas;
3. karma – sąveika tarp sielos ir pasaulio, veikla.

Žodis abhidheya kilęs iš veiksmažodžio šaknies abhidhā, reiškiančios „nustatyti, paaiškinti“. Pažodžiui abhidheya reiškia tai, kas verta paaiškinimo.

Abhidheya taip pat vadinami nurodymai, gauti tiesiogiai interpretuojant (abhidhā-vṛtti) šventraščius.

Abhidheya taip pat reiškia priemonę arba metodiką.

Abhidheya arba metodas suvokti savo ryšį su Dievu, vadinamas sādhana bhakti – atsidavimo tarnystės praktika.

Prayojana reiškia poreikis arba absoliuti būtinybė, tai ko siekiama, arba be ko negalime gyventi ar būti pilnaverčiai.

Didžiausias poreikis žmonėms, kaip aiškino Caitanya Mahāprabhu, yra kṛṣṇa-prema - meilė Dievui.

Madana Mohana - padeda nugalėti iliuziją ir atstovauja žinojimui apie santykius – sambandha jñāną.

Govinda jusles užima atsidavimo tarnyste ir suteikia skonį atsidavimo tarnystei, tokiu būdu Jis atstovauja abhidheyai.

Gopīnātha - suteikia bhaktui rasą - tyrą ir konkrečią meilę Dievui, kuri yra galutinis atsidavimo tarnystės vaisius, todėl Jis vadinamas prayojanos Dievybe.

Plačiau apie temą

Ar Vedose pateikiamos žinios yra mokslas?

Mokslu vadinamas kryptingas ir metodiškas  realybės srities tyrinėjimas, kuris yra grindžiamas patvirtinamais rezultatais. Kitaip tariant mokslas iškelia teiginius apie mus supančią realybę ir tuos teiginius gali pagrįsti eksperimentu. Deja net šiuolaikinis mokslas vis dažniau iškelia teiginius, kurių tikrumo, dėl pernelyg didelių resursų ar neegzistuojančios metodikos, pagrįsti realiais eksperimentais nesugeba. Vis dažniau griebiamasi kompiuterinio modeliavimo. Bet šis metodas tik imituoja tam tikrą realybės dalį, ir ne visada teisingai.

Kaip bebūtų, mokslinis pažinimas dažnai priešpastatomas aklam tikėjimui. Nesiginčydami, ar mokslas visada teisingas, ir ar tikėjimas visada aklas, pasakysime tik tiek, kad Vedose pateikiamos žinios turi būti vadinamos mokslu, nes jos atitinka reikalavimus keliamus mokslui: Vedose pateikiama detali informacija apie daugelį realybės sričių, ši informacija yra detaliai tyrinėjama, pagrindžiama Upaniṣadų tekstais ir pateikiamos išsamios metodikos, kaip pasiekti tyrimo rezultatą. Taip pat pateikiami pavyzdžiai, parodantys, kad rezultatai yra pakartojami.

Čia galima būtų paprieštarauti:

Bet juk Vedos daug dėmesio skiria dalykams, kurie tradiciškai priskiriami tikėjimo, o ne mokslo sričiai?

Į tai mes galime atsakyti, teigdami, jog ir šiuolaikinis mokslas tyrinėja sritis, kurios ribojasi su nežinomybe ir tikėjimu. Paties mokslo, kaip žmogaus pažinimo reiškinio prigimtis, yra veržimasis į nepažintas ar sunkiai pažinias erdves. Deja, patys mokslininkai ne visada būna pakankamai drąsūs į šias erdves giliai skverbtis. Tokios mokslo šakos kaip psichologija, istorija, estetika, filosofija vargiai operuoja moksliniais faktais, daugiau hipotezėmis, kurios yra ne kas kita, kaip tikėjimo faktas. Netgi mokslo šakos, iš kurių tikimės didesnio tikslumo ir argumentacijos, dažnai negali tuo pasigirti, nors rimtų autoritetų vadinamos mokslo šakomis. Geriausias to pavyzdys yra Darvino evoliucijos teorija. Nors ir nėra jokių duomenų, ją patvirtinančių ir gausybė duomenų ją paneigiančių, vis dėlto, biologijos mokslas elgiasi prieš savo novatorišką prigimtį, laikydamasis įsikibęs šios hipotezės, kuri grindžiama tik mokslinio tikėjimo paradigma.

Kitas mokslinio tikėjimo paradigmos pavyzdys yra požiūris į sąmonės reiškinį. Nors kiekvienas žmogus, net ir mokslininkas žino, kad turi sąmonę, t.y. galią suvokti aplinką ir save, moksliniu požiūriu šis reiškinys neegzistuoja. Kitaip tariant, mokslininkas, tyrinėjantis sąmonę, turi paneigti jos buvimą, moksliniais metodais neradęs jos egzistavimo požymių, ir tuo pat metu kaip asmenybė suvokdamas, jog jis pats sąmonę turi.

Šie paradoksai sukelia mintį, kad šiuolaikinis mokslas, bijodamas atsidurti tikėjimo srityje, neatlieka funkcijos, kuri jam tradiciškai priskiriama. Tuo tarpu Vedos, be jokios baimės tyrinėja reiškinius, kurių taip bijo racionalizmu tikintys mokslininkai. Nors bijantis pažvelgti į šią pusę mokslininkas garsiai šauks, kad tai tik tikėjimo sritis, Vedinis mokslininkas didžiąją savo klausimų dalį užduoda kaip tik apie šiuos sąmonės ir asmenybės reiškinius. Apibendrindami, kas išdėstyta, pasakysime, kad Vedinis mokslininkas drąsiai žengia ten, kur nedrįsta kojos kelti mokslininkas empirikas. Dėl savo drąsos vedinis mokslininkas empiriko bus pavadintas nemokslišku.

Čia mes prieiname kitą svarbų klausimą:

Koks pažinimas turi didžiausią vertę?

Vienas iš mokslo pašaukimų yra klasifikuoti realybės objektus ir reiškinius. Tik neišmanėliai ir sektantai gali ginčytis, kad visos žmogaus pažinimo sritys yra vienodai svarbios arba svarbi tik vienos mokslinės sektos sritis. Jie teigia, kad fundamentalieji fizikiniai tyrimai yra tiek pat svarbūs kaip paleontologija, istorija, psichologija. Protingas žmogus iš karto nuspręs, kad priklausomai nuo pažinimo objektų, galima skirti aukštesnius ir žemesnius pažinimo lygius.

Kokie yra pažinimo lygiai?

1. Žemiausiai, be abejo, bus negyvos gamtos pažinimas. Net vaikas sugeba skirti, jog negyva materija mažiau vertinga už bet kurį gyvą padarą. Fizikinių ir cheminių reiškinių tyrinėjimas, nors ir turi didelę svarbą mūsų materialiam klestėjimui, kaip jau pastebėta, prie mūsų laimės jausmo mažai prisideda.
2. Aukščiau turėtų būti gyvosios gamtos pažinimas. Bet kuris gyvas organizmas, sudarytas iš tų pačių fizikinių elementų kaip ir negyva gamta, be abejo yra žymiai sudėtingesnė ir geriau organizuota sistema. Biologijos mokslai pakliūtų į šią kategoriją.
3. Aukštesni gyvi organizmai yra linkę organizuotis į bendruomenes. Žmonija yra sudėtingiausiai organizuotos bendruomenės pavyzdys. Be abejo, mokslai, tyrinėjantys visuomenines, socialines struktūras tiek žmonių, tiek gyvūnų tarpe, yra aukštesnėje padėtyje.
4. Nepaneigiamas faktas, kad visuomeninės struktūros yra skirtos patenkinti ne tik žmogaus fizinius poreikius, bet dar labiau psichologinius. Iš visų gyvybės formų, ypatingai žmogus jaučia stiprų poreikį išreikšti save kaip psichologinę asmenybę. Jaučiame stiprų poreikį kurti, būti suprasti, įvertinti, kartais tiek stiprų, kad prireikia psichologo pagalbos. Šis turi būti mokslininkas, tai yra žinoti psichologinius asmenybės poreikius. Visuomenė priklauso nuo psichologijos, todėl ir mokslas, tyrinėjantis asmenybę, yra aukštesnėje padėtyje už paminėtus. Deja jau psichologijos mokslas ribojasi su tikėjimu. Pavyzdys gali būti froidizmas ir kelios šiuolaikinės teorijos kaip biheviorizmas. Taip pat reikia pridurti, kad psichologija daugiau tyrinėja tai, kaip žmogus save išreiškia, nei tai, kaip žmogus save suvokia.
5. Mokslas apie sąmonę tyrinėja kaip tik tai, kaip žmogus save suvokia. Kadangi ši mokslo šaka labai menkai susijusi su fizika ir netgi biologija, fizikai turbūt garsiausiai šauks, kad mokslas apie sąmonę yra tikėjimas. Reikia pasakyti, kad Vakaruose ši mokslo sritis visiškai neišvystyta. Kitaip yra Rytuose, kur Vedos ir budizmas daugiausiai dėmesio kaip tik ir skiria sąmonės reiškinių tyrinėjimui.

Ar visi viską gali suprasti?

Kalbant apie šias pažinimo kategorijas yra svarbu paminėti, jog skirtingi pažinimo objektai bus nevienodai prieinami įvairiems tyrinėtojams. Žmogus, plika akimi žiūrintis į žvaigždes, neturės tokių galimybių suvokti kas tai, kaip astronomas, besinaudojantis teleskopu. Nuo įrankių, kurie prieinami mokslininkui, priklausys jo tyrimų rezultatas. Vienas iš svarbiausių įrankių pažinimui yra pažįstančiojo protas. Tai reiškia, jog mokslininko sėkmė vienoje ar kitoje pažinimo srityje bus priklausoma nuo jo proto, o jei dar bendriau, nuo jo egzistencijos kokybės. Minėjome, jog nuo pažinimo objekto priklauso mokslo padėtis pažinimo hierarchijoje. Dabar galima pridurti, kad pažinimo objekto pasirinkimas priklauso nuo pažįstančiojo būties tyrumo, nuo jo gyvenimo kokybės. Kaip ir atliekant sudėtingus tyrimus reikalingos sudėtingos metodikos, taip ir tyrinėjant sąmonės reiškinius, nepakanka apsiginkluoti fizikiniais prietaisais, o vėliau teigti, kad jos visai nėra.

Keletas klausimų ypatingai svarbūs pažinimui:

1. Ar egzistuoja viena tiesa, viena realybė, nuo kurios priklausytų visi kiti realybės aspektai? 
2. Ar realybė yra visiškai subjektyvi (priklausanti nuo stebėtojo), o tai reiškia, kad mokslinis jos pažinimas yra neįmanomas?
3. Jei egzistuoja Absoliuti realybė, Absoliuti tiesa, ar ji yra suvokianti?
4. Ar įmanoma pažinti Absoliučią tiesą, ir kokia jos pažinimo metodika?
5. Ar Absoliučios tiesos pažinimas kaip nors paveiktų pažįstantįjį, pakeistų jo paties būtį?

Visi šie klausimai turi pačią didžiausią pažintinę vertę, nors kažkam gali pasirodyti, jog jie priklauso tikėjimo sričiai.

Kad išsklaidytume abejones užduokime klausimą:

Ką tyrinėja Vedų mokslas apie sąmonę?

Kartais girdime prieštaravimą, jog dvasinis mokslas negali egzistuoti, nes nežinome ar dvasia reali. Čia reikia paminėti, kad bet kokia (net empirinė) mokslo šaka yra grindžiama viena neempirine prielaida: pasaulis yra realus ir jame egzistuoja realūs objektai, kuriuos galima pažinti. Pati ši prielaida negali būti patvirtinta jokiais metodais, todėl nuo Aristotelio laikų priimama kaip akivaizdi, savaiminė, natūrali save paaiškinanti išvada. Kitaip sakant, mokslininkas empirikas tiki, kad pasaulis yra realus, nes mato ir jaučia tai, ką vadina pasauliu, tai suteikia prasmę jo pažinimui. Galima būtų sakyti, kad vedinis mokslininkas žino, kad dvasinis pasaulis yra realus, nes apvalytais pojūčiais bei intelektu mato ir jaučia dvasinį pasaulį, suvokia savo būtį jame.

Patyrinėkime, ką nagrinėja bet koks mokslas. Neilgai gilindamiesi atrasime, kad bet koks mokslas tyrinėja realybės objektus ir sąveikas tarp jų. Fizikos mokslas tyrinėja keturias didžiąsias sąveikas tarp fizikinių objektų. Visuomenės mokslas tyrinėja sąveiką tarp visuomenės individų bei grupių. Sanskrito terminologijoje sąveika vadinama žodžiu sambandha.

Vedų terminologijoje mokslinės žinios vadinamas žodžiu vidyā. Vedya reiškia pažinimo objektas. Pažinimo procesas arba pažinimo metodika yra vadinama jñāna. Ne bet koks pažinimo procesas turi tą pačia kokybinę ir kiekybinę vertę. Dar daugiau, žinios įgytos viename lygyje nebūtinai turės naudos aukštesniame lygyje. Faktiškai, žinios įgytos ankstesniame lygyje gali atrodyti labai nereikšmingos, žemesnės ir netgi žalingos dabartiniam užsiėmimui. Tačiau egzistuoja galutinis pažinimo lygis, kurį pasiekus nelieka galimybės degraduoti. Visos žinios, sukauptos iki tol tuomet pasirodys bevertės. Žmogus, siekiantis vidinio tobulumo, turi siekti šio galutinio pažinimo lygmens ir tik toks pažinimas vadinamas sambandha jñāna – pažinimas, kuris surenka į vieną visus realybės aspektus.

5 jñānos kategorijos

1. indriyārtha jñāna – pažinimas, kurio tikslas – jutimų tenkinimas.  
   Materialios juslės surenka informaciją apie supantį pasaulį ir perduoda ją protui nervinių impulsų pavidalu. Proto (vidinės juslės) pirmoji tendencija yra rinkti idėjas apie supantį pasaulį. Antroji tendencija yra šias idėjas saugoti atmintyje. Trečioji tendencija yra šias idėjas maišyti ir atskirti. Taip atsiranda vaizduotės ir svarstymų funkcijos. Ketvirtoji tendencija yra atpažinti idėjų grupes ar klases, ir klasifikuojant jas padaryti šias idėjas labiau valdomomis. Svarstymų pagalba šios grupės gali būti priimamos arba atmetamos. Penktos proto tendencijos dėka iš tinkamai sugrupuotų idėjų kyla loginė prasmė, ir tai yra vadinama yukti – logika arba pagrindimu. Tik šios yukti dėka kilo visų rūšių psichologiniai ir materialūs mokslai. Kadangi ši yukti yra proto tendencija, ji negali įvertinti realybės, esančios anapus proto ar materialių žodžių.
2. naitika jñāna – moralinis pažinimas.  
   Nuoseklūs pamastymai apie tai, kas palanku ir kas nepalanku, taip pat pasinaudojus indriyārtha jñāna suteikia pradžią naitika jñānai – moraliniam pažinimui. Potraukis dalykams, kurie malonūs protui, ir pasibjaurėjimas dalykais, kurie nemalonūs yra šio pažinimo objektas. Jei atsižvelgsime į proto funkcijų veikimą, visos niti-śāstros (moralės vadovėliai), kurios grindžiamos yukti (logika ir pagrindimu) iš tiesų grindžiamos tik vaizduote. Šis pažinimas pateikia nurodymų, kaip vystyti jutiminį pasitenkinimą ir susilaikyti nuo pykčio ar neapykantos tiems dalykams, kurie trukdo tenkinti jutimus. Kadangi žmogiška prigimtis turi aukštesnius siekius, vien tik naitika jñāna nepatenkina žmogaus vidinių poreikių. Naitika jñāna susitelkdama į dalykus, tokius kaip kūno, proto ir visuomenės vystymas, pateikia idėjas apie teisingumą ir nuodėmę. Tačiau naitika jñāna visiškai nutyli Aukščiausią absoliučią realybę.
3. īśvara jñāna – Aukščiausio kontroliuotojo, Dievo pažinimas. 
   Mąstanti žmonijos dalis, išnagrinėjusi visų gyvų būtybių žemėje sandarą, svarstydama apie jų tarpusavio ryšius, tinkamą elgesį įvairiems visuomenės sluoksniams, bendradarbiavimą tarp visų sluoksnių tam, kad patenkintų visus poreikius ir diskutuodama apie progresyvų vystymąsi, nusprendė, kad šis pasaulis negalėjo pradėti egzistuoti pats savaime. Greičiau viskas kilo iš vienos realybės, kuri pati yra suvokianti ir todėl techniškai vadinama jñāna-svarūpa-tattva (realybė, kurios prigimtis yra suvokimas). Ši realybė yra garbinama visame pasaulyje, ji visagalė ir mes privalome jai lenktis su nuoširdžiu dėkingumu. Tuomet patenkinta mumis ši Realybė sukurs visas sąlygas mūsų jutiminiam pasitenkinimui. Iš kitos pusės, yra tokių, kurie turi visai kitokį požiūrį į šį visagalį Puruṣą (Dievo asmenį). Jie tiki, kad būdamas kilnios ir dosnios prigimties jis sukūrė visų rūšių galimybes mūsų malonumams. Šis aukščiausias asmuo nieko už tai iš mūsų nesitiki, taigi nėra ir jokio tikslo jį garbinti. Yra ir tokių, kaip saīśvaravadžiai (teistai), kurie teigia, kad atlikdamas savo pareigas žmogus pasieks laimės būseną, rojų, o atlikdamas veiklą, kuri jam neskirta, jis paklius į pragarą. Tokios rūšies pažinimas tik iš dalies gali būti vadinamas tikrovės pažinimu, bet iš esmės jis yra sumišęs su karma (rezultatų siekimu). Vis dėlto netgi tokia īśvara-jñāna negali parodyti mums tikrosios mūsų pačių prigimties (nitya-siddha-svarūpa).
4. brahma jñāna – impersonalaus Vienio arba Būties pažinimas. 
   Žmogus, kuris nėra patenkintas aukščiau paminėta īśvara-jñāna yra vėl priverstas panaudoti savo logiką (yukti), kad siektų dar aukštesnio pažinimo. Tačiau šį kartą jis pasiekia aukščiausią savo samprotavimų tašką. Jo mąstymas, jausdamas nuolatinį proto spaudimą, bet nerasdamas kitos išeities, galiausiai pagimdo neigimo koncepciją (na iti, na iti – ne tai, ne tai), ir jis tuomet griebiasi netiesioginių Vedantos teiginių (lakṣana-vṛtti). Realybėje, Aukščiausia absoliuti būtis turi tokias charakteristikas kaip formą, įvairialypiškumą, savybes ir t.t. Tačiau remiantis logika (yukti), kurią stimuliuoja proto paskatos, kyla idėja apie beformę, neturinčią įvairovės, savybių ir nedalomą Būtį. Brahma-jñānos rezultatas - nediferencijuojama realybė - kyla iš logikos, pasitelkusios pagalbon vaizduotę, anadhikaros (nekvalifikuotumo).
5. śuddha jñāna – tyras pažinimas. 
   Aukščiau minėtų pažinimo procesų pagalba paprasti žmonės tikisi pasiekti aukščiausią realybės suvokimą (pareśanubhūti). Tačiau pareśanubhūti yra toli anapus tokio pažinimo. Tai buvo pagrįsta aukščiau. Čia gali kilti klausimas: Ar toks suvokimas apskritai įmanomas? Ir antra: jei tai yra įmanoma, tuomet kokiomis priemonėmis jį pasiekti? Atsakymas į pirmąjį klausimą: be abejo įmanoma. Į antrąjį klausimą Kṛṣṇa Pats atsako: “Tiems, kurie atlieka Mano bhajaną (garbina Mane) su meile, trokšdami amžino bendravimo su Manimi, Aš suteikiu transcendentines žinias, kurių pagalba jie gali ateiti pas Mane.” („Bhagavad-gīta“ 10.10)   
   Śuddha-jñāna – tyras pažinimas - gali pabusti tik tame, kuris atsisakė visų asmeniškų troškimų ir pastangų (išskyrus troškimą tarnauti Kṛṣṇai), karmos ir keturių rūšių jñānos, kuri buvo paminėta aukščiau. Tuo metu jīva (siela) supranta, kad “savąja prigimtimi aš esu Dievo tarnas ir mano vienintelė funkcija yra Jam tarnauti.” Turėdami tokį tyrą žinojimą (śuddha-jñāna) tie, kurie nuolat užsiima Dievo garbinimu (Bhagavan-bhajan) su prieraišumu (priti), iš Aukščiausiojo Dievo Asmens (puruṣos) saulės įgyja šviesos spindulėlį amžinos buddhi jogos pavidalu. Tik per šį šviesos spindulėlį iš aukščiausios saulės galima įgyti absoliučios realybės supratimą - pareśanubhūti.

5 pažinimo pakopos

Panašų į ankstesnį suskirstymą pateikia Śrīla Bhaktivinoda Ṭhākura.

1. Pratyakṣa – empirinis pažinimas
2. Parokṣa – pažinimas grindžiamas autoritetais
3. Aparokṣa – pažinimas grindžiamas neigiant tai, kas pažinu
4. Adhokṣaja – pažinimas, kuris sumenkina bet kokią materialaus pažinimo vertę
5. Aprakṛta – antimaterialus pažinimas.

Aktyvaus ir pasyvaus priešiškumo Absoliutui metodai:

Metodai, panaudojami praktikuoti aktyvų priešiškumą Absoliutui, yra vadinami pratyakṣa (tiesioginė individuali jutiminė patirtis) ir parokṣa (susijusi kolektyvinė daugybės žmonių praeityje ir dabar, patirtis).

pratyakṣa ir parokṣa metodai yra visiškai priešingi tiems metodams, kuriuos „Bhāgavatam“ siūlo ieškantiems tiesos. 

aparokṣa metodas (būdas sustabdyti individualią ir kolektyvinę jutiminę patirtį) veda į neutralią padėtį.

aparokṣa metodas taip pat yra linkęs į nepilnus ir neigiamus rezultatus, jei siekia vien tik atmesti pratyakṣa ir parokṣa metodus, nebandydamas judėti link progresyvios transcendencijos. Tokia neveiklumo politika iš tiesų prilygsta pasyviam priešiškumui Absoliutui, todėl dar labiau smerktina nei atviras priešiškumas.

Jokio metodo negalima pripažinti tinkamu siekiant Tiesos, jei jo tikslas priešinasi absoliučiai Kṛṣṇos viršenybei. Individualios sielos negali suvokti subjektyvios Absoliuto prigimties kitaip, nei praktikuodamos visišką paklusimą Śrī Kṛṣṇai ir Jo vidinei galiai.

Individualių sielų nesėkmė ieškant Tiesos yra jų įgimto užsispyrimo pasekmė. Jos turi tobulą pasirinkimo laisvę: visiškai paklusti Śrī Kṛṣṇai arba priešintis Jam aktyviai ar pasyviai. Jos neturi kitos alternatyvos. Jei jos pasirenka netarnauti, jos priverstos su Absoliutu elgtis priešiškai ar abejingai.

Kaprizingai individualiai sielai niekas netrukdo aktyviai pasinaudoti savo pasirinkimo laisve. Jai leidžiama elgtis priešiškai ir abejingai nemaloniuose rėmuose, kuriuos nuostabiai sumanė Śrī Kṛṣṇos iliuzinė energija.

Užsitęsęs ir nuoseklus kaprizingos sielos priešiškumas ir abejingumas Absoliutui neišvengiamai baigiasi savižudišku visos veiklos atsisakymu.

Aktyvaus ir pasyvaus paklusnumo metodai:

Metodai, naudojami praktikuojant aktyvų ir visišką paklusnumą Absoliutui, yra atitinkamai vadinami adhokṣaja (išoriškas arba pagarbus tarnavimas Transcendentiniam objektui) ir aprakṛta (vidinis ir intymus būdas tarnauti Absoliutui).

„Śrīmad Bhāgavatam“ atskleidžia ir propaguoja Absoliuto siekimą adhokṣaja ir aprakṛta metodais. Ji smerkia pratyakṣa ir parokṣa metodus, bet pripažįsta tinkamai panaudotą aparokṣos metodą (nukreiptą į pasyvų paklusnumą).

Kylantis ir nusileidžiantys procesai

• āroha panthā - kylantis kelias. Pratyakṣa, parokṣa ir netinkamas pasyvus aparokṣa metodai kartu vadinami arohā – kylančiu procesu.
• avaroha panthā - nusileidžiantis kelias. Tinkamas aparokṣa, adhokṣaja ir aprakṛta metodai sudaro avaroha – nusileidžiantį procesą.

Manipuliuodamos pozityvia ir negatyvia materialia patirtimi, įgyta iš tiesioginės ir netiesioginės jutiminės patirties, užsispyrusios individualios sielos naudojasi kylančiu pažinimo procesu, kad suvoktų savo savižudišką pabaigą (susiliejimą su Dievu).

Nusileidžiantis procesas suteikia sielai galimybę be išankstinės nuostatos ir garbingai praktikuojant dėmesingumą Absoliuto iniciatyvai, suvokti tyrą tarnystę, kai Jis patenkintas nusileidžia į mažytės ir iškreiptos sąmonės lygmenį.

Įvairių metodų tikslai ir rezultatai:

Rezultatai, kurių siekiama, praktikuojant šiuos skirtingus metodus:

• pratyakṣa ir parokṣa metodai siekia dharmos (dorybės), arthos (naudos) ir kamos (juslinių malonumų).
• Neteisingas aparokṣos metodas siekia pseudo-mokṣos (susinaikinimo).
• Teisingas aparokṣos metodas siekia pozityvios transcendencijos.
• Adhokṣaja metodas siekia bhakti arba transcendentinės pagarbios tarnystės Absoliutui.
• Aprakṛta metodas siekia suvokti premą, arba Dievišką meilę.

Bhakti Rakṣaka Śrīdhāra Svāmi aprašo šiuos penkis lygius taip:

Pažinimas klasifikuojamas į penkias dalis. Žemiausias yra pažinimas, įgyjamas iš jutiminės patirties: pratyakṣa – tai ką mes patiriame savo jutimais. Tai yra pirmoji pakopa. Kita, aukštesnė pakopa yra pažinimas, kurio mes savo jutimais nepatyrėme, bet surinkome ir kitų patirties (parokṣa), pavyzdžiui mokslininkai turi savo patirtį, o mes iš jų atradimų ir sumanymų gauname šiek tiek žinių.

Trečioji pakopa yra aukščiau žmogiškos patirties (aparokṣa). Tai tarsi gilus miegas. Kai pabundame, sakome: „Aš labai patenkintas savo miegu, miegojau labai gerai, labai kietai.“ Bet, pasinėrę į gilų miegą be sapnų, nesuvokiame šios būsenos. Kai sugrįžtame iš gilaus miego be sapnų, išreiškiame savo suvokimą apie tą patirtį, bet ji labai miglota. Aparokṣa yra tokia miglota patirtis, kuri yra neapibrėžta, kur subjektas ir materialus objektas susilieja, o materialus objektas išnyksta subjekte. Śankarācarya, didysis impersonalizmo šalininkas, paaiškino sąmonės pakopas iki šio taško.

Tačiau didis bhakta ir mokslininkas Rāmānuja ācārya, o taip pat ir kiti vaiṣṇavų ācāryos kalba apie ketvirtą pakopą, kuri yra anapus šios. Ši sfera vadinama adhokṣaja, transcendentine, arba tai, kas egzistuoja anapus grubių ar subtilių jutimų galimybių. Tai yra plotmė, kurią galime patirti tik tuomet, kai ji pati savo laisva valia nužengia į mūsų grubaus supratimo lygį. Jei ji pasitraukia, esame bejėgiai, ir negalime jos surasti. Mes negalime sakyti, kad Absoliuti Tiesa paklūsta mūsų pažinimui, negalime taip matuoti. Ji yra nepriklausoma. Savo laisva valia Ji gali nužengti ir mes galime patirti šią aukštesnę sritį, bet jei Ji pasitraukia, esame visiškai bejėgiai, mes nieko negalime padaryti. Galime verkti ar galime melstis, bet mes negalime pakliūti ten jėga arba pasikliaudami savo galia. Tai ketvirtoji sąmonės pakopa, ir Ji yra didinga, visa galinti, ir visa įkvepianti. Tik jei Ji pati atsiskleis mums, galime truputį patirti tai, kas vadinama Vaikuṇṭha, beribe dvasine erdve, kupina galios ir pagarbos.

Tai yra adhokṣaja lygis. Taigi egzistuoja pratyakṣa, tiesioginė juslių patirtis, tuomet parokṣa, mokymasis iš kitų patirties, tuomet aparokṣa, neigiama neaiškios sąmonės plotmė, ir tuomet ketvirtasis matavimas:  adhokṣaja. Mes esame pogrindyje. Tikrosios žinios yra aukščiau, paviršiuje, anapus mūsų patirties. Jei galėtume prasiskverbti pro storas mūsų patyrimo sienas, galėtume susiliesti su kita sąmonės plotme - adhokṣaja. Adhokṣajam indriyam jñānam: adhokṣaja reiškia aukštesnis pažinimas, kuris mūsų patirtį apie šį pasaulį padaro menką. Šis transcendentinis, viršmentalinis pažinimas yra ketvirtoji sąmonės pakopa. Jis visiškai skiriasi nuo žemesnių lygių ir nepanašus į šį pasaulį.

Tačiau iš „Śrīmad-Bhāgavatam“ ir Śrī Caitanyos Mahāprabhu sužinome, kad yra penktoji sąmonės pakopa, labai panaši į šį materialų pasaulį, bet nemateriali. Ji vadinama aprakṛta. Tai yra Goloka, visiškai išsikleidusi teistinė samprata, kurią rasime tik Kṛṣṇos pasaulyje. Aukščiausia Absoliuto patirtis turi būti susijusi ir su pačiais žemiausiais materialios kūrinijos lygiais, ji turi sugebėti harmonizuoti ir blogiausią iliuzinio pasaulio dalį. Tai vadinama aprakṛta, antimaterija. Įžengti į šią aukščiausią buveinę galima tik per dievišką meilę.

Viską gali kompensuoti tik meilė. Yra posakis, kad mylinti motina galvoja, jog jos aklas vaikas turi gražias lotosines akis. Jos prieraišumas apakina ją. Taigi tai kas žema ir menka, gali būti kompensuota tik meilės, kuri nuostabiai apšviečia viską. Tai yra prema - dieviška meilė. Iš malonės, gailesčio ir prielankumo karalius gali ateiti ir žaisti su vaiku iš gatvės. Prieraišumas padaro tai įmanoma. Tokioje pakopoje išnyksta skirtumas tarp aukšto ir žemo.

Sambandha

Sambandha reiškia tai, kas sujungia kartu. Sambandha jñāna tai pažinimas,

a.   kuris sujungia su pažinimo objektu,

b.  pažinimas apie ryšį arba sąveikas tarp pažinimo objektų.

Pirmuoju (a) atveju, reikia pasakyti, kad žmogus gali pažinti tik tai, kas jam yra svarbu. Svarbu be abejo yra tai, kas yra kažkaip susiję su pažįstančiuoju. Dažnai žmogus nesirūpina juodosiomis skylėmis ar kvazarais, nes nežino, ar tai kažkaip su juo susiję. Dėmesį kreipiame į tuos politinio, visuomeninio, mokslinio gyvenimo klausimus, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su mūsų gyvenimu ar gyvenimo kokybe. Bet koks pažinimas yra vaisingas tik tuomet, kai suvokiame, kaip tai su mumis susiję. Tai yra vadinama sambandha.

Kita žodžio sambandha jñāna prasmė yra pažinimas apie sąveikas ir ryšius tarp objektų. Kaip jau minėjome, aukštesni pažinimo lygiai priklauso nuo pažįstančiojo. Reikalinga labai švari sąmonė norint suvokti skirtingus realybės aspektus ir sąveiką tarp jų. Indijos filosofijos požiūriu, yra vienas veiksnys, kuris trukdo tokiam pažinimui – tai māyā, Dievo iliuzijos galia, kurios pagalba kontroliuojamos gyvosios būtybės materialiame pasaulyje. Ši kontrolė anaiptol nėra primesta gyvai būtybei. Greičiau tai jos pačios pasirinkimas. Pasirinkusiems žemiausią egzistencijos lygį, tam tikros pažinimo sritys šios iliuzinės galios bus kaip tik nuslėptos. Jų vertybių sistema (jų tikėjimas) skatina tokį pasirinkimą. Dievas, pasitelkdamas įrankius (šiuo atveju iliuzijos galią) tik įgyvendina sielos pasirinkimo laisvę. Atitinkamai, žmogus, pasirinkęs pažinimo tikslu Aukščiausią realybę ir metodiškai siekdamas Ją pažinti, apvalys savo būtį nuo māyos ir įgis śuddha jñāną – tyrą žinojimą. Tik toks žmogus galės suvokti skirtingus realybės aspektus (tattvas) ir sąveikas tarp jų (sambandha). Negalėdami suvokti sambandha jñānos savo pastangomis (dėl netyros savo būties), galime tik pasikliauti išminčiais, kuriems šios tiesos atsivėrė. Kažkas gali teigti, jog tai tikėjimas, bet kiti lygiai taip pat tiki, kad žmonės pakilo į kosmosą, nes patys su tuo tiesiogiai nesusidūrė. Materialus mokslas iškėlė daugiausiai teiginių, kurių dauguma žmonių niekada negalės patikrinti. Todėl panašu, kad materialus mokslas reikalauja iš savo pasekėjų didžiausio tikėjimo.

Trys realybės aspektai (tattvos)

Išminčiai, kurie regi tiesą (tattva darśī) nustatė, jog egzistuoja trys realybės aspektai:

1.   Īśvara – Dievas;

2.  Jīva – siela;

3.  Prakṛti – gamta.

Sąveikos siejančios šiuos realybės aspektus

Visi šie trys aspektai susiję tarpusavyje sąveikomis.

1.         Sąveika tarp Dievo ir sielos vadinama bhakti – meilės su atsidavimu ryšys¹;

2.        Sąveika tarp Dievo ir pasaulio vadinama kala – laikas;

3.        Sąveika tarp sielos ir pasaulio vadinama karma – veikla.

Šių trijų realybės aspektų (Dievas, siela ir pasaulis) ir sąveikų tarp jų pažinimas vadinamas sambandha jñāna (pažinimas, kuris surenka į vieną visus realybės aspektus). Nors sambandha jñāna yra mokslo sritis, dėl žmonių anadhikaros (nepasiruošimo) daugelyje pasaulio bendruomenių ji tapo religinio tikėjimo klausimu. Dėl būties užterštumo žmonės neturi galimybės patikrinti šių tiesų praktiškai ir gali jomis tikėti arba ne. Tačiau nepriklausomai nuo visuomenės lygio ir vyraujančios visuomenėje religijos, supratimas apie ryšius tarp Dievo, sielos ir pasaulio vienokiu ar kitokiu pavidalu yra visose pasaulio religijose.

Abhidheya

Žodis abhidheya kilęs iš veiksmažodžio šaknies abhidhā, reiškiančios „nustatyti, paaiškinti“. Pažodžiui abhidheya reiškia tai, kas verta paaiškinimo. Būdas pasiekti kṛṣṇa-premą yra pamatinė tiesa (tattva), kurią labiausiai verta paaiškinti. Būdas, kuris padeda pasiekti galutinį tikslą, yra sādhana-bhakti – atsidavimo tarnystės praktika. Taip pat nurodymai, gauti tiesiogiai interpretuojant (abhidhā-vṛtti) šventraščius, yra vadinami abhidheya.

Abhidheya taip pat reiškia priemonę arba metodiką. Kiekvienas mokslas, siekiantis pažinti realybės sritį, pateikia pažinimo metodologiją. Tyrinėjantiems sąmonės, sielos ar Dievo fenomenus, kurie yra aukštesnė ir aukščiausia realybė, be abejo reikalinga tinkama metodologija. Aklų mokslininkų bandymai pamatyti Dievą ar nustatyti jo buvimo vietą, leidžiant kosminius palydovus, yra daugiau nei vaikiški. Sielos eksperimentai reikalauja griežtų sąlygų, tokių kaip tyrinėtojo tyrumas. Vedose teigiama, kad tas, kuris išvalė savo sąmonę nuo visų materialių priemaišų, jau regi Supersielą – Dievą. Todėl Vedų siūloma metodologija yra gana paprasta, ir tuo pat metu sudėtinga – atma viśuddha – būties apvalymas. Apvalius savo būtį, automatiškai prieš mūsų akis atsivers transcendencija. Ši metodologija grindžiama paprastu faktu: Dievas nesislepia nuo mūsų, todėl nereikia jokių priemonių Jį pamatyti. Tai mes slepiamės nuo Jo po įvairiomis iliuzijos skraistėmis. Nematydami, o dažniau netgi ignoruodami Dievą, galvojame, kad Jis taip pat mūsų nemato.

Vedų raštai, ypač „Bhagavad-gīta“, pateikia daugybę metodikų būčiai apvalyti. Visas šias metodikas galima pavadinti vienu žodžiu – joga. Žodis joga kilęs iš sanskrito veiksmažodžio šaknies yuj – pakinkyti, sujungti. Procesas ar veiksmas, sukuriantis jungtį tarp dviejų objektų, vadinamas joga. Praktika, kurios padeda užmegzti (teisingiau – atstatyti) ryšį su Dievu, vadinama joga. Joga prasideda nuo metodikų, raminančių iliuzijos įaudrintą protą, nes kaip sako Kṛṣṇa „Bhagavad-gītoje“: be proto ramybės neįmanomas pažinimas, o taip pat nepasiekiama laimė. Iš visų būdų nuraminti protą bhakti joga yra geriausia, nes padeda suvokti ir pasiekti aukščiausius realybės aspektus („Bhagavad-gīta“, 18.55). Kitos jogos praktikos priverstos sustoti kur nors žemiau.

Bhakti joga padeda nusikratyti primestos materialios prigimties ir atstatyti sielos amžinąją funkciją – sanataną dharmą. Ši sanatana dharma aprašyta “Caitanya Caritāmṛtoje” Ādi 5.142:

ekale īśvara kṛṣṇa, āra saba bhṛtya – „Vienintelis valdovas yra Kṛṣṇa, visi kiti yra Jo tarnai.“

“Caitanya Caritāmṛta” Madhya 20.108 sako:

jīvera ‘svarūpa’ haya—kṛṣṇera ‘nitya-dāsa’

kṛṣṇera ‘taṭasthā-śakti’ ‘bhedābheda-prakāśa’

“Konstitucinė gyvos būtybės prigimtis - amžinas Kṛṣṇos tarnas. Ji yra Kṛṣṇos paribio energija, ir tuo pačiu metu ji tapati bei skiriasi nuo Viešpaties.”

Taigi kai gyvoji būtybė supranta, kad yra amžinas Kṛṣṇos tarnas, ji imasi veiklos. Kiekvienas religinis kelias aprašo religinę praktiką.  Dažnai ši praktika yra vadinama religijos vardu. Pavyzdžiui stiklinė, į kurią pripilta pieno, gali būti įvairių spalvų, bet esmė yra ne stiklinė, o pienas. Taigi atsidavimo tarnystė yra priemonė atstatyti ryšį su Dievu - sambandhą. Tai yra esencija, o konkretūs būdai kaip tarnauti Dievui yra detalės.

Prayojana

Bet koks pažinimas nėra savitikslis. Šiuolaikiniai, ypač fundamentalieji, mokslai stengiasi negalvoti apie savo atradimų praktinį pritaikymą (tai ir skiria fundamentaliuosius mokslus nuo praktinių). Vis dėlto didžioji dauguma žmonių pažinimu siekia pakeisti savo gyvenimo kokybę. Pavyzdžiui studentai mokosi, kad gautų gerą darbą ir susikurtų gyvenimo patogumus. Žmogus, keliantis sau dvasinius tikslus, pažinimo pagalba tikisi sudvasinti savo gyvenimą. Supratimas, kaip mūsų būties kokybė pasikeis, vadinamas prayojana jñāna. Prieš pradėdamas dvasinę praktiką žmogus turi žinoti, kas jo laukia, kaip pasikeis jo gyvenimas, kaip pasikeis jo asmenybė. Gali būti, kad žmogui patinka kažkokia filosofija, bet dėl vienų ar kitų priežasčių jo netraukia šios filosofijos siūlomas tikslas. Apie tai jis turėtų žinoti iš anksto, nes kitaip tai laikytume laisvos valios apribojimu. Kai kurios pseudodvasinės mokyklos panašiai elgiasi - siūlo žmonėms doktrinas, praktiką, bet tikslą nutyli. Gaudīyos vaiṣṇavų filosofija teigia, kad aukščiausias kiekvienos sielos pašaukimas yra gyventi meilės sąjungoje su Kṛṣṇa – nuostabiausių santykių vandenynu. Tai suteiks mūsų būčiai laimės ir išsipildymo jausmą.

Prayojana reiškia “poreikis” arba absoliuti būtinybė, tai ko siekiama, arba be ko negalime gyventi ar būti pilnaverčiai. Didžiausias poreikis žmonėms, kaip aiškino Caitanya Mahāprabhu, yra meilė Dievui - premā pum-artho mahān.

Truputį apie meilę

Meilė - tai sąvoka iš dvasinio pasaulio. Žodį meilė galima vartoti tik kalbant apie santykius su Aukščiausiu Dievo Asmeniu. Materialiam pasauliui ši sąvoka netinka. Tai, kas materialiame pasaulyje vadinama meile, yra ne kas kita kaip geismas. Tarp meilės ir geismo praraja ne mažesnė kaip tarp aukso ir geležies. Žodis meilė nurodo į ryšį, kuris pagrįstas aukojimusi ir nesavanaudiškumu. Nors kartais matome labai panašius į meilę reiškinius vyro ir moters santykiuose ar tarp draugų, paanalizavę šiuos santykius giliau, suprasime, kad juose neišvengiamai slypi bent mažytis noras iš šių santykių patirti malonumą.

Tyra meilė Dievui gali pabusti esant dviem sąlygoms: spontaniškai ekstazei ir Paties Aukščiausio Dievo Asmens nepriežastinei malonei.

Sambandha, Abhidheya ir Prayojana

Šiuos tris dalykus (sambandha, abhidheya, prayojana) ir jų svarbą Gaudīyos vaiṣṇavams apibrėžė Caitanya Mahāprabhu:

veda-śāstra kahe—‘sambandha’, ‘abhidheya’, ‘prayojana’ 
‘kṛṣṇa’—prāpya sambandha, ‘bhakti’—prāptyera sādhana

abhidheya-nāma ‘bhakti’, ‘prema’—prayojana 
puruṣārtha-śiromaṇi prema mahā-dhana

„Vedų literatūra suteikia informacijos apie amžinuosius gyvosios būtybės ryšius su Kṛṣṇa, kurie yra vadinami sambandha. Gyvosios būtybės supratimas apie šiuos ryšius ir atitinkama veikla vadinama abhidheya. Sugrįžti namo, atgal pas Dievą, yra galutinis gyvenimo tikslas ir vadinamas prayojana.“

„Atsidavimo tarnystė, arba juslių veikla, siekiant patenkinti Viešpatį, yra vadinama abhidheya, nes ji gali išugdyti pirminę meilę Dievui, kuri yra gyvenimo tikslas. Šis tikslas yra svarbiausias dalykas ir pats didžiausias turtas. Taip žmogus pasieks transcendentinės meilės tarnystės Viešpačiui lygmenį.“ (“Caitanya Caritāmṛta”, Madhya 20.124-125)

Trys pagrindinės Vṛndāvano Dievybės:

Procesą, kuriuo įgyjama meilė Dievui, visiškai kontroliuoja Pats Dievas, todėl jis nėra pigus. Mūsų suvokimas, pasiekimai ir tikslas priklauso nuo Kṛṣṇos, todėl žmogus, norintis suprasti savo gyvenimo tikslą ir jį pasiekti, turi garbinti Kṛṣṇą, kuris suteikia mums žinias apie Jį ir apie mus pačius. Jis leidžia mums tarnauti Jam ir moko, kaip tarnauti, o taip pat suteikia aukščiausią gyvenimo tobulumą - Meilę Jam. Štai trys maldos, kurios šlovina Viešpatį šiais trimis aspektais:

Sambandhādhideva Praṇāma

jayatāṁ suratau paṅgor 
mama manda-mater gatī 
mat-sarvasva-padāmbhojau 
rādhā-madana-mohanau

„Šlovė visų maloningiausiems Rādhai ir Madana Mohanui. Aš esu luošas ir suklaidintas, tačiau Jūs esate mano vadovai, o Jūsų lotosinės pėdos man yra viskas.“

Madana Mohana - padeda nugalėti iliuziją ir atstovauja žinojimui apie santykius – sambandha jñāną. Pradedant atsidavimo tarnystę mūsų pirmasis poreikis yra pažinti Kṛṣṇą ir savo ryšį su Juo. Pažinti Kṛṣṇą - reiškia pažinti save patį, o pažinti save - reiškia pažinti savo ryšį su Kṛṣṇa. Šį ryšį galima suvokti garbinant Madana Mohano Dievybę. Pradžioje mus visus klaidina materialūs troškimai ir iliuzija. Pangoḥ reiškia tą, kuris negali judėti pats, o manda-mateḥ reiškia tą, kurio intelektą sugriovė nepasotinami troškimai. Tokiems paklydusiems žmonėms geriausia išeitis yra atsiduoti Aukščiausiajam, o ne garbinti pusdievius ar siekti materialių rezultatų. Reikia lenktis Madana Mohanui, kad jis sunaikintų mūsų prisirišimus prie materialaus juslių tenkinimo. Todėl toks garbinimas svarbus neofitams bhaktams.

Abhidheyādhideva Praṇāma

dīvyad-vṛndāraṇya-kalpa-drumādhaḥ- 
śrīmad-ratnāgāra-siṁhāsana-sthau 
śrīmad-rādhā-śrīla-govinda-devau 
preṣṭhālībhiḥ sevyamānau smarāmi

„Brangakmeniais išpuoštoje šventykloje Vṛndāvane, po troškimų medžiu ant spindinčio sosto sėdi Śrī Śrī Rādha-Govinda, kuriems patarnauja patys artimiausi Jų palydovai. Aš nuolankiai Jiems lenkiuosi.“

Jei žmogus nori garbinti Kṛṣṇą su stipriu prieraišumu, jis pradeda garbinti Govindą transcendentinės tarnystės lygmeniu. Govinda yra visų malonumų šaltinis. Govinda jusles užima atsidavimo tarnyste ir suteikia skonį atsidavimo tarnystei, tokiu būdu Jis atstovauja abhidheyai. Govinda visuomet gyvena Vṛndāvane ir niekuomet jo nepalieka. Toks pat Vṛndāvanas yra dvasiniame danguje, todėl kai Kṛṣṇa nužengia iš dvasinio dangaus, su savimi Jis atsineša Vṛndāvaną kartu su bhaktais ir visa aplinka. Vṛndāvane visuomet gyvena daugybė Viešpaties bhaktų ir palydovų, kurie stengiasi visaip patarnauti Viešpačiui Govindai. Kṛṣṇa su Rādhā gyvena Vṛndāvane, ir visi su meile tarnauja Jiems, taip patenkindami savo dvasines jusles.  Garbindamas Madana Mohano Dievybę, žmogus konstatuoja faktą: „Esu amžinas Tavo tarnas”, o garbindamas Govindos Dievybę, jis įtvirtina patį tarnystės faktą.

Prayojanādhideva Praṇāma

śrīmān rāsa-rasārambhī 
vaṁśīvaṭa-taṭa-sthitaḥ 
karṣan veṇu-svanair gopīr 
gopī-nāthaḥ śriye ’stu naḥ

„Śrī Gopīnātha, kuris suteikė transcendentinį skonį rāsos šokiui, stovi ant Vaṁśīvatos kranto ir savo įžymios fleitos garsais patraukia visų piemenaičių dėmesį. Lai jie suteikia mums savo palaiminimus.“

Kai Kṛṣṇos ir bhaktų malone atsidavimo tarnystė pasiekia tobulumą, tada bhaktas gali tinkamai įvertinti Gopījana-vallabhos garbinimą.  Gopījana-vallabha yra Vrajos mergelių malonumo Dievybė.  Gopīnātha suteikia atsidavusiam rasą - tyrą ir konkrečią meilę Dievui, kuri yra galutinis atsidavimo tarnystės vaisius. Gopīnātha reiškia gopių šeimininką. Savo fleitos garsais Jis apžavėjo visas Vṛndāvano merginas ir sukvietė jas į mišką rāsos šokiui. Viešpats Gopīnātha apžavi tyrų savo bhaktų, nežinančių nieko, išskyrus savo Viešpatį, širdis, todėl garbinantis Gopīnāthos Dievybę, įgyja tyrą meilę Viešpačiui.

Šios trys Vṛndāvano Dievybės yra ypatingai brangios Gaudīya vaiṣṇavams dar ir todėl, kad Jas instaliavo šeši Vṛndāvano Gosvāmiai.

Sambandha jñāna ir vestuvių pavyzdys

Sambandha, abhidheya ir prayojana yra lyginami su vestuvėmis. Tradicinėje Indijos šeimoje tėvai iš pradžių nusprendžia sutuokti savo sūnų. Jie renka jam nuotaką, o tada tariasi su jos tėvais. Kai viskas yra sutariama, įvyksta vestuvės. Jos dar vadinamos sambandha - jungtuvėmis. Tačiau santuoka nereiškia, kad jaunasis gali žmonai pasakyti: „Na, mes jau vyras ir žmona, mes susituokę. Dabar tu gali grįžti į savo namus, o aš į savo.“ Ne, vestuvės reiškia, kad vyras ir žmona gyvena kartu ir bendrauja. Vyro pareiga rūpintis žmona, ją globoti. Žmonos pareiga saugoti vyro sveikatą, gaminti jam maistą, rūpintis juo ir t.t. Tai yra abhidheya – gyvenimo kartu būdas. Tačiau kodėl visa tai daroma, koks poreikis? Poreikis yra susilaukti vaikų. Tai yra prayojana - tikslas. Vyras ir žmona sukūrė šeimą ir gyvena kartu tam, kad turėtų vaikų.

Panašiai ir su religija. Negalime teigti, jog daugiau niekas nesvarbu, tik pažinti Dievą. Pažinę Dievą, nebūtinai Jį pamilsime. Turi būti praktika, turime kažką dėl Jo daryti. Tik taip pasieksime savo žinojimo vaisių - meilę Dievui.

KLAUSIMAI:

1.  Išvardinkite penkias jñānos kategorijas.

2.  Išvardinkite penkias pažinimo pakopas.

3.  Kurie iš metodų yra priešiški tarnystei Dievui?

4.  Kurie iš metodų yra palankūs tarnystei Dievui?

5.  Kokius du pažinimo kelius aprašo Vedos?

6.  Kokių rezultatų siekia praktikuojantys skirtingas pažinimo pakopas?

7.  Ką reiškia sambandha?

8.  Išvardinkite tris realybės aspektus, kuriuos nagrinėja sambandha jñāna.

9.  Kokie ryšiai jungia kiekvieną iš šių realybės aspektų?

10.  Ką reiškia žodis abhidheya?

11.  Koks metodas tinkamas pasiekti meilę Dievui?

12.  Ką reiškia žodis prayojana?

13.  Koks galutinis žmogaus gyvenimo tikslas – prayojana?

14.  Kokios Dievybės Vṛndāvane atsakingos už sambandhą, abhidheyą ir prayojaną?