Kas yra filosofija ir kodėl žmonėms jos reikia?

Trumpai apie temą

Keturi klausimai, kuriuos suformulavo I. Kantas geriausiai apibūdina filosofijos esmę:

• Ką aš galiu žinoti?
• Ką aš turiu daryti?
• Ko aš galiu tikėtis?
• Kas yra žmogus?

Filosofija yra iš graikų kalbos kilęs žodis, reiškiantis „išminties meilę“. Teorinė filosofija šiuo atveju atspindi žinių siekimą, o iš to kylantis sąmoningas gėrio troškimas vadinamas praktine filosofija.

Vedinėje kultūroje žodžio „filosofija“ geriausias atitikmuo yra „jñāna“ (pažinimas). Žodžiu jñāna vadinamos ne žinios kaip nuosavybė, bet pažinimo procesas.

Bendrai pripažinti filosofijos šaltiniai yra šie:

1. nuostaba,
2. abejojimas,
3. pasmerkties suvokimas.

Gauḍīya Vaiṣṇavų požiūriu, pagrindinė priežastis, kodėl jaučiame poreikį filosofijai – atskirtumas nuo Kṛṣṇos.

„Bhagavad-gītoje“ Kṛṣṇa kalba apie keturias priežastis, dėl kurių žmonės pradeda ieškoti Dievo arba Būties:

1.      kančia,

2.      naudos siekimas,

3.      smalsumas,

4.      laisvės troškimas.

Vedinių autoritetų nuomone filosofavimas baigiasi tuomet, kai poreikis jam pranyksta, tai yra gyva būtybė išsivaduoja iš materialios egzistencijos.

Filosofijos ribotumas pasireiškia tuo, kad ji gali atvesti mus prie išsivadavimo, bet pati negali tapti išsivadavimo priežastimi.

Trys filosofijos (pažinimo) formos:

1.      Tat-padārtha-jñāna - žinios apie konstitucinę Bhagavāno tapatybę

2.      Tvam-padārtha-jñāna - žinios apie konstitucinę jīvos tapatybę ir jos ryšį su Bhagavānu

3.      Jīva-brahma-aikya-jñāna - žinios apie jīvos ir Brahmano vienovę

Trečioji jñānos forma yra priešinga bhakti.Tačiau kitos dvi pažinimo formos maitina bhakti.

Śrīla Bhaktivinoda Ṭhākura Viešpaties Caitanyos filosofiją išdėstė „Daśa mūla tattvoje“ („Dešimtyje pagrindinių tiesų“):

1. Pramāṇa: Vedų mokymas, gautas per guru-paramparā yra vadinamas āmnāya (apreikštu). Neklystantys įrodymai Vedose, smṛti-śāstrose, kurių priešaky „Śrīmad-Bhāgavatam“, taip pat tokie įrodymai, kaip tiesioginė jutiminė patirtis (pratyakṣa), kurie sutinka su Vedų autoritetu, visi pripažįstami kaip pramāṇa (įrodymai). Ši pramāṇa nustato tokias prameyas (pamatines tiesas):

2. Parama-tattva:Śrī Hari vienintelis yra Aukščiausia Absoliuti Tiesa.

3. Sarva-śaktimān:Śrī Kṛṣṇa yra visų energijų savininkas.

4. Akhila-rasāmṛta-sindhu: Jis yra nektariškų skonių vandenynas.

5. Vibhinnāṁśa-tattva: Tiek mukta (išvaduotos) tiek baddha (sąlygotos) jīvos yra Jo amžinos atskirtos dalelytės.

6. Baddha-jīvos: Sąlygotos sielos yra pavaldžios māyos valdžiai, kuri padengia jų suvokimą.

7. Mukta-jīvos: Išvaduotos sielos yra laisvos nuo māyos.

8. Acintya-bhedābheda-tattva: Visa visata, susidedanti iš sąmoningų (cit) ir nesąmoningų (acit) darinių, yra Śrī Hari acintya-bhedābheda-prakāśa, tai yra Jo pasireiškimas, kuris nesuvokiamai skiriasi ir nesiskiria nuo Jo.

9. Śuddha-bhakti: Tyra atsidavimo tarnystė yra vienintelė praktika (sādhana), pasiekti tobulumą. Sādhana bhakti skiriama į šias dvi dalis:

1. Vaidhī sādhana bhakti – taisyklėmis reguliuojamą atsidavimo tarnystės praktiką.
2. Rāgānuga sādhana bhakti – spontaniškai atliekamą atsidavimo tarnystės praktiką.

10. Kṛṣṇa-prīti: Transcendentinė meilė ir potraukis Kṛṣṇai yra vienintelis galutinis siektinas tikslas (sādhya-vastu). Meilė Dievui skiriama į dvi pakopas:

1. Bhāva bhakti – meilės Dievui pradžia (emocinė meilės tarnystė).
2. Prema bhakti – brandi meilė Dievui, pasireiškianti abipusiu santykiu.

Plačiau apie temą

Apibrėžimas

Apibrėžimų, ką iš tikrųjų reiškia sąvoka „filosofija“, yra turbūt tiek pat, kiek ir pačių filosofų.

Iš pradžių „filosofijos“ sąvoka taikyta vakarietiškajai, iš Antikos graikų filosofijos kilusiai mąstymo tradicijai. Šiuo metu filosofija vadinamos ir Azijos mąstymo sistemos (Rytų filosofija), kurios dažnai glaudžiai susijusios su religiniais įsitikinimais. Be to paskutiniu metu „filosofijos“ sąvoka vartojama kaip „strategijos“ arba „koncepcijos“ sinonimas, pvz., „verslo filosofija“.

Moderniaisiais laikais paplito filosofijos apibūdinimas keturiais pagrindiniais klausimais, kuriuos suformulavo I. Kantas:

·         Ką aš galiu žinoti?

• Ką aš turiu daryti?
• Ko aš galiu tikėtis?
• Kas yra žmogus?

Žodžio filosofija kilmė (etimologija)

Filosofija yra iš graikų kalbos kilęs žodis (graikiškai φιλοσοφια<phileo – myliu + sophia – išmintis), reiškiantis „išminties meilę“ žinių siekimo prasme (teorinė filosofija) ir iš to kylančiu sąmoningu gėrio troškimu (praktinė filosofija). Paties žodžio įvedimas paprastai priskiriamas graikų mąstytojui Pitagorui iš Samo. Kiek tai yra patikimos žinios yra ginčytina, tačiau aišku, kad pats žodis atsirado ne ką anksčiau už Platoną.

O kaip filosofija vadinama Vedinėje kultūroje?

Jñāna – pažinimas. Žodžiu jñāna vadinamos ne žinios kaip nuosavybė, bet pažinimo procesas. Vedinių autoritetų nuomone filosofavimas baigiasi tuomet, kai poreikis jam pranyksta, tai yra gyva būtybė išsivaduoja iš materialios egzistencijos. Vadinasi filosofavimas yra tik instrumentas, bet ne tikslas.

Kokios yra filosofijos priežastys (Aristotelis ir Bhagavad-gīta)

Karlas Jaspersas pateikia šiuos filosofijos šaltinius:

“Filosofavimo ištakos yra nuostaba, abejojimas, pasmerkties suvokimas. Kiekvienu atveju jis prasideda nuo viso žmogaus sukrėtimo, ir į pastarąjį pasineriant ieškoma tikslo kaip išeities.

Platonas ir Aristotelis būties esmės ieškojo iš nuostabos.

Dėl begalinio netikrumo Dekartas ieškojo to, kas būtų visiškai tikra.

Dėl gyvenimo teikiamų kančių stoikai ieškojo sielos ramybės.

...Vadinasi, filosofijos ištakos yra nuostaba, abejojimas, ribinių situacijų patirtis, tačiau vi­sų pirma pasiryžimas tikrajai komunikacijai, kuri, žinoma, apima ir tuos dalykus. Jog taip buvo iš pat pradžių, galime matyti iš to, kad kiekviena filosofija siekia būti perduota, sa­ve išsako, nori būti išgirsta, kad pati jos es­mė yra komunikabilumas, kuris neatskiria­mas nuo tiesos.”[1]

Toks supratimas gal ir tinkamas filosofams profesionalams, vis dėlto neatskleidžia tikrųjų filosofijos šaltinių, tai yra paties poreikio atrasti Būtį ir savo santykį su Ja. „Bhagavad-gītoje“ Kṛṣṇa sako[2], kad gyvos būtybės yra amžinos, fragmentinės Kṛṣṇos dalelytės, bet materialaus gyvenimo sampratos, kurių kūrėjas ir nešėjas yra protas, atitraukė jas nuo Dievo ir privertė sunkiai grumtis už egzistenciją materialioje gamtoje. Todėl Gauḍīya Vaiṣṇavų požiūriu, pagrindinė priežastis, kodėl jaučiame poreikį filosofijai – atskirtumas nuo Kṛṣṇos. Neteisingai pasinaudojusi savo nepriklausomybe gyvoji būtybė nusisuko nuo Kṛṣṇos ir pakliuvo į māyos (iliuzijos energijos) rankas.

„Bhagavad-gītoje“ Kṛṣṇa taip pat kalba apie keturias priežastis, dėl kurių žmonės pradeda ieškoti Dievo arba Būties:

1.      kančia,

2.      naudos siekimas,

3.      smalsumas,

4.      laisvės troškimas.

Šios priežastys labai panašios į Jasperso apmąstytas, tačiau jos parodo kitus (netgi praktiškesnius) aspektus: kančią, naudos siekimą, smalsumą, laisvės troškimą.

Filosofijos disciplinos ir svarbiausi jų klausimai

Filosofijos problematika apima tokius klausimus: kas yra būtis ir tiesa (metafizika ir logika), gėris ir moralumas (moralė), žinojimas, tiesa bei grožis (estetika).

Senovės Graikijos filosofijoje penkios pagrindinės filosofinių klausimų grupės buvo vadinamos analitika arba logika, epistemologija, etika, metafizika ir estetika.

·         Pažinimo teorija (gnoseologija arba epistemologija): kas yra žinojimas? ką galima pažinti?

• Metafizika (ontologija): kas yra tikrovė? Kas yra būtis? Ar egzistuoja daiktai nepriklausomai nuo mūsų pažinimo?
• Etika (moralės filosofija): kaip reikėtų elgtis? Ką turiu daryti (I.Kantas)? Kas yra gėris? Kas yra geras gyvenimas? Metaetika domisi kalbine moralinių teiginių analize.
• Logika: kaip reikėtų taisyklingai mąstyti?
• Antropologija: kas yra žmogus? kokia yra žmogaus esmė?
• Estetika: kas yra grožis? kas yra menas?

Epistemologija

Epistemologija (gnoseologija, pažinimo teorija, iš gr. επιστήμη (episteme – žinios) ir λόγος (logos – žodis, mokslas)) – filosofijos šaka, tirianti pažinimo (žinių, žinojimo) prigimtį ir principus. XIX a. literatūroje vokiečių ir rusų kalba labiau paplitęs terminas buvo gnoseologija.

Epistemologija siekia atsakyti į tokius klausimus:

• Kas yra žinojimas?
• Kuo jis skiriasi nuo tikėjimo, įsitikinimo, nuomonės?
• Kokiais būdais yra (ar turi būti) pažįstama tikrovė?
• Kiek ji pažini?

Metafizika

Metafizika (gr. meta=po/už ir phýsis=gamta) – filosofijos šaka, nagrinėjanti pirminius būties principus. Ji nagrinėja klausimus apie gyvenimo prasmę, mūsų egzistenciją, Dievo buvimą. Metafizika domisi, ar žmogaus protas pajėgus suprasti visatą, ar galbūt tikroji jos esmė mums neprieinama; yra amžinybė ar nėra jos; ar mūsų stebėjimai ir eksperimentai atskleidžia tikrovę, ar paprasčiausiai ją kuria.

Metafizika jau nuo Aristotelio laikų buvo laikoma svarbiausia filosofijos disciplina. Vėliau vieni lig tol metafizikai nepriklausę klausimai jai buvo priskiriami, o kiti, kurie buvo laikomi metafiziniais, buvo atskirti kaip skirtingos filosofijos šakos — tokios kaip religijos filosofija, proto filosofija, suvokimo filosofija, kalbos filosofija, mokslo filosofija. Retais atvejais metafizikos tyrinėjami dalykai buvo laikomi visiškai fiziškais ir natūraliais — tokiais, kurie priklauso fizikos sričiai.

Viena svarbiausių metafizikos šakų visais laikais buvo ontologija. Šie terminai šiandien kartais netgi vartojami kaip sinonimai.

Žodžio „metafizika“ kilmė

Žodis metafizika aptinkamas jau graikų filosofijoje 300 m. pr. m. e. Metafizikos sąvoka atėjo iš Aristotelio veikalų. Viena šios sąvokos kilmės teorija teigia, kad žodis metafizika prigijo filosofinėje kalboje tada, kai tarp kitų Aristotelio raštų buvo rastas vienas veikalas. Kadangi šis filosofo kūrinių sąvade ėjo po ankstesniojo darbo „Fizika“, tai buvo nuspręsta jį pavadinti meta-fizika (gr. meta – po). Aristotelio metafizika buvo labai svarbus veiksnys, lemiantis tolesnę Europos filosofijos sampratą.

Ontologija

Ontologija (Graikiškai ων „būtis“, λόγος „žodis“ ar „kalba“) — filosofijos skyrius, svarbiausia metafizikos šaka. Nagrinėjama būtis ir egzistencija, taip pat pagrindinės kategorijos, bandant išsiaiškinti, kokios ir kokių tipų esybės egzistuoja. Pagrindinis ontologijos klausimas — „Kas egzistuoja?“

Ontologija turi didelę įtaką realybės koncepcijai, kadangi stengiasi kuo bendriau aprašyti viską, kas egzistuoja, neapsiribojant pavienių mokslų išvadomis ir, galbūt, peržengiant jas.

Kai kurie filosofai, priklausantys Platono tradicijai, tvirtina, kad visi daiktavardžiai nurodo į kokias nors esybes (taigi esybių yra tiek, kiek daiktavardžių). Kiti filosofai teigia, kad kai kurie (ar net visi) daiktavardžiai nėra esybių pavadinimai. Jų vartosena tėra tam tikras būdas nurodyti į objektų arba įvykių rinkinius. Šių filosofų požiūriu daiktavardis protas nurodo ne į kokią vieną esybę, bet į rinkinį asmens patirtų psichinių įvykių; visuomenė nurodo į žmonių su tam tikromis bendromis savybėmis rinkinį; geometrija nurodo savitą intelektualinės veiklos rūšį.

Kiekviena ontologija turi atsakyti į klausimą, kurie žodžiai nurodo į esybes, o kurie — ne, kodėl taip yra ir kokios kategorijos iš to susidaro. Kai bandoma šį procesą pritaikyti tokiems daiktavardžiams kaip elektronai, energija, sutartis, laimė, laikas, tiesa, priežastingumas ir dievas, ontologija tampa itin svarbi visoms filosofijos šakoms.

Etika

Etika yra bendra sąvoka, kuria dažniausiai apibūdinama moralės teorija. Filosofijoje etiškas elgesys yra tas, kuris laikomas „geru“ arba „teisingu“. Vakarų tradicijoje etika kartais vadinama moralės filosofija. Tai yra viena iš vertybių teorijos (aksiologijos) dalių, kita dalis yra estetika. Aksiologija yra viena iš keturių pagrindinių filosofijos šakų, šalia metafizikos, epistemologijos ir logikos. Terminą „etika“ pirmąkart pavartojo Aristotelis.

Pagrindinės etikos problemos: gėris, blogis, laisvė, atsakomybė, vertybė. Moralės kalbos problemas nagrinėja metaetika.

Logika

Logika (gr. λόγος logos „žodis“, „reikšmė“) – filosofijos mokslo šaka, tirianti priimtinus samprotavimo būdus; plačiąja prasme – taisyklingas mąstymas, samprotavimų eiga, sveikas protas, vidinis dėsningumas.

Šnekamojoje kalboje logika dažniausiai vadinamas samprotavimų analizavimas. Tradiciškai logika buvo mokoma kaip filosofijos dalis, bet jau du šimtmečius logika studijuojama ir kaip matematikos, o paskutiniais dešimtmečiais — kaip kompiuterių mokslo dalis. Kaip mokslas, logika tyrinėja ir klasifikuoja sakinių ir argumentų struktūrą, apibrėžia aprašymo schemą, nagrinėja tikimybės santykį su priežastingumu, teisingus ir klaidingus teiginius ir paradoksus.

Panašiai, kaip mokėjimas kalbėti egzistavo dar iki kalbotyros mokslo atsiradimo, taip ir taisyklingas mąstymas buvo ir iki logikos mokslo susiformavimo. Loginės operacijos: apibrėžimas, klasifikacija, įrodymas, paneigimas ir kt. dažnai naudojamos kasdien, tačiau nesąmoningai ir su paklaidomis. Kai kurie žmonės linkę laikyti savo mąstymą natūraliu procesu, nereikalaujančiu analizės ir kontrolės daugiau, negu sakykim kvėpavimas ar judėjimas. Tačiau realus mąstymas nėra tik paprasta loginė seka – sprendžiant kilusius uždavinius dažnai svarbu ir nuoseklumas, ir intuicija, ir emocijos, ir pasaulėžiūra ir kt.

Logikos teorija naudoja specialią dirbtinę kalbą. Todėl kartais atrodo, kad apie paprastus dalykus kalbama pernelyg sudėtingai.

Logikos mokslą sudaro daug teorijų. Pati paprasčiausia ir labiausiai žinoma yra teiginių logika, nagrinėjanti teiginių loginius ryšius. Kitos žinomiausios teorijos – predikatų logika, modalinė logika, silogistika.

Estetika

Estetika (gr. αισθητική – jutiminis):

1. mokslas, tiriantis grožį ir meną, grožio, meno dėsnius ir harmoniją; sudaro metodologinį pagrindą meno šakoms tirti;
2. grožio kriterijų taikymas ir laikymasis.

Estetika nagrinėja bendrą grožio paskirtį ir jo raiškos formas menuose, gamtoje, o taip pat grožio poveikį asmeniui. Be pačios menų teorijos, estetikoje nagrinėjami estetinio sprendimo bei estetinės jausenos ir išgyvenimo klausimai. Estetika nagrinėja visas meno kryptis: muziką, dailę, literatūrą, architektūrą, choreografiją ir kt.

Savarankiška filosofijos mokslo disciplina estetika tapo tik XVIII amžiuje, vokiečių filosofinėje mintyje. Pirmasis estetikos terminą dabartine prasme pavartojo Aleksandras Baumgartenas (Alexander Baumgarten, 1714-1762).

Kur filosofijos ribos?

Filosofijos ribotumą turbūt geriausiai atspindi ši ištrauka:

“Graikų kalbos žodis „filosofas" (philosophos) yra žodžio sophos priešybė. Jis reiškia „mylin­tis pažinimą (esmę)", skirtingai nuo to, kuris, įgijęs pažinimą, vadina save „žinančiuoju". Ši žodžio reikšmė išliko iki mūsų dienų: tiesos ieškojimas, o ne tiesos žinojimas yra filosofijos esmė, kad ir kaip šią esmę iškreiptų dogmatiz­mas, t.y. tezėmis išreikštas, galutinis, tobulas ir doktrinieriškas žinojimas. Filosofuoti - tai būti kelyje. Klausimai filosofijai svarbesni ne­gu atsakymai; kiekvienas atsakymas virsta nauju klausimu.”[3]

Panašu, kad šis teiginys išreiškia filosofijos prisipažinimą nesugebėti atsakyti į egzistencinius klausimus, nors tokių atsakymų iš jos tikėtasi. Vedų požiūriu filosofija gali atvesti mus prie išsivadavimo, bet pati negali tapti išsivadavimo priežastimi (jïänaà kvacit tac ca na saìga-varjitam[4] – filosofija neišvaduoja nuo prisirišimų).

Kokie filosofijos pavojai?

Pažinimo tikslas yra ne įgyti žinias, o transformuoti save. Apie tai kalba „Bhagavad-gītos“ 13.8-12 posmai. Deja gali taip atsitikti (ir dažnai atsitinka), kad pažinimo tikslas pasikeičia į godų žinių kaupimą. Tokio kaupimo (lygiai kaip ir bet kokio kito) pasekmė yra pasipūtimas ir puolimas. Taip pat, nepaisant filosofavimo šaltinių tyrumo (nuostaba, abejonė, bejėgiškumas), sėkmingas filosofavimas gali tapti profesija, tai yra būdu uždirbti pragyvenimui, taip sugriaudamas pradinę filosofijos idėją.

Ar jñāna (filosofija) netrukdo bhakti?

„Atsidavimo nektare“ Rūpa Gosvami tyrą atsidavimo tarnystę apibūdina kaip jñāna-karmādy-anāvṛtam[5] – nepadengtą filosofija, karmine veikla ir kitokiais dalykais. Iš čia atrodo, kad filosofija yra kliūtis tyros bhakti kelyje. Tačiau ācāryos šią baimę išsklaido kalbėdami apie tris filosofijos (pažinimo) formas.

Tat-padārtha-jñāna - žinios apie konstitucinę Bhagavāno tapatybę

Śrī Kṛṣṇa yra absoliuti tiesa, parama-tattva.Jis yra nedualus Parabrahma. Jis yra visa ko šaltinis, bet Pats šaltinio neturi. Jis yra visų priežasčių priežastis. Jis yra aukščiausias visų aiśvarya (didybės) ir mādhurya (saldumo) savybių šaltinis. Jis visiškai neturi žemesnių, materialių savybių (prākṛta-guṇa).Jis yra kupinas visų transcendentinių savybių (aprākṛta-guṇa).Jis yra sac-cid-ānandamaya-vigraha, egzistencijos, suvokimo ir palaimos įsikūnijimas. Jis yra acintya-sarva-śaktimān, nesuvokiamas visų energijų savininkas.  Jis yra pati rasa (estetinis pasimėgavimas) tiek rasika (besimėgaujantis).Kitais žodžiais tariant, jis yra visos rasos buveinė ir Jis pats visiškai užsiėmęs rasos ragavimu savo bhaktų draugijoje. Jis yra Svayam-Bhagavān, galutinis objektas, apie kurį kalba visos Vedos ir visos śāstros.Jis vienintelis yra Asmuo vadinamas Svayam-Bhagavān. Toks pažinimas vadinamas tat-padārtha-jñāna.

Tvam-padārtha-jñāna - žinios apie konstitucinę jīvos tapatybę ir jos ryšį su Bhagavānu

Jīvos, atominės gyvos dvasios dalelytės (cit-paramāṇu-svarūpa), yra nykstamai maži aukščiausios egzistencinės dvasios Śrī Kṛṣṇos spindulėliai. Nors ir nesiskirdamos nuo Viešpaties Hari, jos amžinai yra atskiros nuo Jo.Jīvos yra neišmatuojamai maža sąmonė, anu-caitanya, o Viešpats yra visa persmelkianti sąmonė, vibhu-caitanya.Jīvos yra pavaldžios māyāi, o Viešpats yra māyos šeimininkas.Net ir išvaduotame būvyje, jīva dėl savo paribio energijos (taṭasthā-śakti) prigimties, gali pulti į materialią gamtą (māyā-prakṛti).Jīvą galima suvokti kaip žinojimą (jñāna-svarūpa) ir kaip pažįstantįjį (jñāta-svarūpa).Nors jīva ir turi potenciją veiklai arba karttṛtva, ji vis dėlto išlieka atomine dvasios kibirkštim aṇucit. Ji turi mažytę nepriklausomybę, todėl ji iš prigimties yra amžinas aukščiausios absoliučios tiesos, Śrī Kṛṣṇos tarnas. Ji taip pat turi amžiną atskirą egzistenciją. Kitais žodžiais tariant, ji yra nepriklausoma ir priklausoma. Kadangi ji yra Śrī Kṛṣṇos taṭasthā-śakti produktas, jīvos ryšys su Śrī Kṛṣṇa yra nesuvokiamos vienybės ir skirtybės santykis, acintya-bheda-abheda.Be to, kadangi ji yra Viešpaties dalelytė ir tendencija tarnauti Viešpačiui yra jos prigimtyje, jīvos santykis su Śrī Kṛṣṇa yra kaip amžino tarno su tuo, kuriam tarnaujama. Toks pažinimas vadinamas tvaṁ-padārtha-jñāna.

Jīva-brahma-aikya-jñāna - žinios apie jīvos ir Brahmano[6] vienovę

Nėra jokio skirtumo tarp jīvos ir Brahmano. Kai neišmanymas išsisklaido, jīva tampa tapati brahma- svarūpai. Tuo metu jīva nebeturi atskiros egzistencijos. Toks pažinimas vadinamas jīva-brahma-aikya-jñāna.

Žodis jñāna, kuris naudojamas posme apie tyrą atsidavimo tarnystę (BRS 1.1.11), kaip nepadengtą jñānos, nurodo būtent į tokį jīvos vienovės su brahma pažinimą. Šis pažinimas vadinamas nirviśeṣa-jñāna, neskirtybės pažinimu arba impersonalizmu.Nirviśeṣa-jñāna yra priešinga bhakti.Tačiau kitos dvi pažinimo formos, minėtos anksčiau - tat-padārtha-jñāna ir tvaṁ-padārtha-jñāna – nesusipriešina su bhakti.Kai žmogus pradeda eiti bhakti keliu, šios dvi pažinimo formos yra esminės. Bet žengiant bhakti keliu, atsidavimas, sumišęs su empiriniu spekuliatyviu pažinimu (jñāna-miśrā-bhakti) yra vadinamas išorišku (bāhya).Tokio tipo pažinimo taip pat reikia atsikratyti. Nėra jokios galimybės, kad natūralus jīvos santykis su Aukščiausiu Viešpačiu, kaip tarno su tarnystės objektu, kada nors kiltų iš jīva-brahma-aikya-jñānos.Tarno ir tarnystės objekto nuotaika (sevya-sevaka-bhāva) yra pati bhakti gyvybė.

Kam bhaktams reikalinga filosofija?

„Caitanya Caritāmṛta“, Ādi 2.117 sako:

„Nuoširdus mokinys neturėtų vengti diskusijų tokiomis temomis, laikydamas jas prieštaringomis, kadangi tokios diskusijos sustiprina protą. Tokiu būdu protas prisiriša prie Śrī Kṛṣṇos.“

Śrīlos Prabhupādos komentaras:

Yra daugybė mokinių, kurie nepaisant „Bhagavad-gītos“ studijų, klaidingai supranta Kṛṣṇą, nes neturi tobulų žinių ir galiausiai nusprendžia, kad Jis yra paprasta istorinė asmenybė. Taip nederėtų elgtis. Reikia ypač dėmesingai stengtis suprasti tiesą apie Kṛṣṇą. Jei dėl tingumo kažkas nepažįsta Kṛṣṇos iš esmės, jis bus suklaidintas dėl atsidavimo tarnystės kelio, kaip tie, kurie skelbia save pažengusiais bhaktais ir imituoja transcendentinius požymius, kartais pastebimus išvaduotų sielų elgesyje. Nors mąstymo ir argumentacijos panaudojimas yra pats tinkamiausias procesas paskatinti neinicijuotus žmones tapti bhaktais, neofitai atsidavimo tarnystės kelyje visuomet turėtų aiškiai suprasti Kṛṣṇą apreikštųjų šventraščių, bona fide bhaktų ir dvasinio mokytojo akimis. Kol žmogus nesiklauso apie Śrī Kṛṣṇą iš tokių autoritetų, jo atsidavimas Śrī Kṛṣṇai negali pažengti. Apreikštieji raštai mini devynis būdus įgyti atsidavimo tarnystę, o tarp jų pirmasis ir svarbiausias yra klausytis iš autoritetų. Atsidavimo sėkla negali sudygti jei ji nelaistoma klausantis ir kartojant. Reikia nuolankiai išgirsti transcendentinę žinią iš dvasiškai pažengusių šaltinių ir atkartoti tą pačią žinią savo paties labui, o taip pat labui tų, kurie klausosi.

...Kai Brahmā aprašė tyrų bhaktų, laisvų nuo empirinės filosofijos ir karminės veiklos praktikų, padėtį, jis rekomendavo klausytis tų asmenybių, kurie žengia atsidavimo keliu. Sekimas tokių išvaduotų sielų, kurie gali skleisti tikrus dvasinius virpesius, pėdomis, gali atvesti žmogų iki aukščiausios atsidavimo pakopos, ir taip jis taps mahā-bhāgavata. Iš Viešpaties Čaitanjos Mahāprabhu pamokymų Sanātana Gosvāmiui (Madhya 22.65) sužinome:

śāstra-yuktye sunipuṇa, dṛḍha-śraddhā yāṅra
‘uttama-adhikārī’ sei tāraye saṁsāra

„Tas, kuris patyrusiai supranta apreikštų raštų išvadas, ir kuris visiškai atsiduoda Viešpaties labui, iš tiesų yra pajėgus išvaduoti kitus iš materialios egzistencijos gniaužtų.“

... Trokštamas pasikeitimas širdyje, minėtas aukščiau, yra pastebimas, kai atsisakoma daryti bet ką, kas nepalanku atsidavimo keliui. Norint sukelti tokį širdies pasikeitimą, išsamios diskusijos apie Śrī Kṛṣṇą ir Jo galias yra absoliučiai būtinos. Apsimetėliai bhaktai gali galvoti, kad paprasčiausiai liedami ašaras pasieks transcendentinį lygį, net jei nėra faktiškų pokyčių širdyje, bet tokia praktika yra bevertė, jei nėra transcendentinio supratimo. Apsimetėliai bhaktai, kuriems trūksta transcendentinių žinių, galvoja, kad dirbtinės ašaros išvaduos juos.

„Taip pat šventraščių studijavimo vertė yra tai, kad toks gilinimasis padidina ryžtą ir tikėjimą švento vardo kartojimu, ir t.t., o tai savo ruožtu skatina mūsų dvasinę pažangą. Tokios studijos pašalina anarthas, klaidingas sampratas apie bhakti, ir taip leidžia mums dar labiau įsigilinti į atsidavimą Viešpačiui. Dvasinės komunos sutvertos tokiems užsiėmimams. Jos suteikia mūsų dvasiniam gyvenimui kai ką labai svarbaus – jos yra hari kathos forma. Iš tiesų šiame pasaulyje mes neturime kito užsiėmimo; tikrai nėra jokio svarbesnio užsiėmimo.“ (Swami BV Tripurari)

Ar dvasiniame pasaulyje bhaktai filosofuoja?

Kṛṣṇadās Kavirāja Gosvāmis „Caitanya Caritāmṛtoje“ išsako tiek daug filosofinių teiginių apie Rādhos ir Kṛṣṇos ontologinę padėtį (tattvą). Tačiau ar Rādhā ir Kṛṣṇa susitikę dvasiniame pasaulyje kalbasi apie tai? Be abejo ne. Taip pat nefilosofuoja ir dvasinio pasaulio gyventojai, nes pažinimo poreikis yra tik materialiame pasaulyje, kur sužinoti netolygu suvokti. Dvasiniame pasaulyje, kur egzistencijos kokybė priklauso ne nuo pažinimo (jñāna), žinių (vidya), o tik nuo suvokimo (cit) nėra poreikio mąstyti apie Būtį ir savo santykį su ja. Ši Būtis ir santykis su Ja yra išgyvenami, patiriami, o ne mąstomi. Kaip ir materialiame pasaulyje estetinius objektus stengiamės išgyventi, patirti, ir tik negalėdami to padaryti, susimąstome apie priežastis, trukdančias tai atlikti, taip ir apie Būtį bei santykį susimąstome tik negalėdami jų iki galo patirti. Taip atsiranda filosofija.

Žinojimas (jñāna) nėra reikalingas sielai dvasiniame pasaulyje, tačiau reikalingas norint ten pakliūti.

Kṛṣṇa sako, kad tarp skirtingų žmonių, kurie kreipiasi į Jį, jñānis, užsiimantis bhakti, yra ypač brangus Jam[7].

Bet jñāna dvasiniame pasaulyje gali egzistuoti kaip žaidimas. Šiuo požiūriu Paurnamasi garsėja Vradžoje kaip guru, žinanti daug slaptingų dalykų, kurie nesuvokiami kitiems.

Śrī Caitanyos mokymo tiesos?

Śrīla Bhaktivinoda Ṭhākura Viešpaties Caitanyos mokymą išdėstė „Daśa mūla tattvoje“ („Dešimtyje pagrindinių tiesų“):

āmnāyaḥ prāha tattvaṁ harim iha paramaṁ sarva-śaktiṁ rasābdhiṁ

tad-bhinnāṁśāṁś ca jīvān prakṛti-kavalitān tad-vimuktāṁś ca bhāvād

bhedābheda-prakāśaṁ sakalam api hareḥ sādhanaṁśuddha-bhaktiṁ

sādhyaṁ tat-prītim evety upadiśati janān gauracandraḥ svayaṁ saḥ

Šio posmo vertimas pateikiamas žemiau suskirstytas temomis.

Vedinės filosofijos skyriai

Śabda pramāṇa[8] - Vedinė epistemologija

1. Pramāṇa: Vedų mokymas, gautas per guru-paramparā yra vadinamas āmnāya. Neklystantys įrodymai Vedose, smṛti-śāstrose, kurių priešaky Śrīmad-Bhāgavatam, taip pat tokie įrodymai, kaip tiesioginė jutiminė patirtis (pratyakṣa), kurie sutinka su Vedų autoritetu, visi pripažįstami kaip pramāṇa (įrodymas). Ši pramāṇa nustato tokias prameyas (pamatines tiesas):

Vedinė ontologija

Aukščiausia Dievo Asmens padėtis.

2. Parama-tattva:Śrī Hari vienintelis yra Aukščiausia Absoliuti Tiesa.

Dievo energijos

3. Sarva-śaktimān:Śrī Kṛṣṇa yra visų energijų savininkas.

Santykiai su Dievu

4. Akhila-rasāmṛta-sindhu: Jis yra nektariškų skonių vandenynas.

Konstitucinė sielos padėtis

5. Vibhinnāṁśa-tattva: Tiek mukta (išvaduotos) tiek baddha (sąlygotos) jīvos yra Jo amžinos atskirtos dalelytės.

Sąlygotų sielų padėtis

6. Baddha-jīvas: Sąlygotos sielos yra pavaldžios māyos valdžiai ir uždangai.

Išvaduotų sielų padėtis

7. Mukta-jīvas: Išvaduotos sielos yra laisvos nuo māyos.

Nesuvokiama vienovė ir skirtybė tarp Dievo ir jo energijų

8. Acintya-bhedābheda-tattva: Visa visata, susidedanti iš sąmoningų (cit) ir nesąmoningų (acit) darinių, yra Śrī Hari acintya-bhedābheda-prakāśa, tai yra Jo pasireiškimas, kuris nesuvokiamai skiriasi ir nesiskiria nuo Jo.

Vedinė etika

9. Śuddha-bhakti: Tyra atsidavimo tarnystė yra vienintelė praktika (sādhana), pasiekti tobulumą.

Sādhana bhakti skiriama į šias dvi dalis:

1. Vaidhī sādhana bhakti – taisyklėmis reguliuojamą atsidavimo tarnystės praktiką.
2. Rāgānuga sādhana bhakti – spontaniškai atliekamą atsidavimo tarnystės praktiką.

Vedinė metafizika

10. Kṛṣṇa-prīti: Transcendentinė meilė ir potraukis Kṛṣṇai yra vienintelis galutinis siektinas tikslas (sādhya-vastu).

Meilė Dievui skiriama į dvi pakopas:

1. Bhāva bhakti – meilės Dievui pradžia (emocinė meilės tarnystė).
2. Prema bhakti – brandi meilė Dievui, pasireiškianti abipusiu santykiu.

KLAUSIMAI

1)      Kokie klausimai geriausiai išreiškia filosofijos esmę?

2)      Ką reiškia žodis filosofija?

3)      Kokie yra bendrai pripažinti filosofijos šaltiniai?

4)      Kokius filosofavimo šaltinius išskiria Bhagavad-gīta?

5)      Kokia pagrindinė filosofijos priežastis Gauḍīya Vaiṣṇavizmo požiūriu?

6)      Kuo pasireiškia filosofijos ribotumas?

7)      Koks žodžio „filosofija“ atitikmuo Vedinėje kultūroje?

8)      Kada baigiasi filosofija?

9)      Kokios yra trys Vedinės filosofijos formos?

10)  Kuri iš jų žalinga bhakti praktikai?

11)  Išvardinkite dešimt pagrindinių Viešpaties Caitanyos filosofijos tiesų.